Iš užmaršties ištraukta tapyba
„Vilkamirgės“ galerijoje Ukmergėje iki lapkričio 14 d. dar galima aplankyti dailininko Petro Šalčio (1958–2023) tapybos parodą „Iš užmaršties ištraukta tapyba“.
Galerijoje pristatomi Petro Šalčio tapybos darbai, sukurti praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje. Jie nepasirašyti, nedatuoti, be pavadinimų. Nedaug apie juos gali papasakoti menininko žmona, nedaug prisimena ir buvę bendramoksliai iš Kauno J. Naujalio meno mokyklos laikų. Visi darbai į galeriją atkeliavo nukloti dulkių sluoksnio. Ši paroda – vienas iš tų atvejų, kai kūryba ištraukiama iš užmaršties nasrų.
Petras Šaltys 1977 m. baigė J. Naujalio meno mokyklą. Du kartus nesėkmingai bandė įstoti į Vilniaus dailės institutą. 1985 m. baigė Šiaulių pedagoginį institutą, dirbo dailės ir technologijų mokytoju. 1992–2020 m. dėstė Kauno A. Martinaičio dailės mokykloje. Tapė, tačiau nesiekė dalyvauti parodose. Jo kūryba liko privataus gyvenimo dalimi.
Parodoje pristatomi kūriniai stilistiškai nevienalyčiai. Vieni artimesni akademinėms studijoms, kituose juntama Kauno modernistinės tapybos mokyklos įtaka. Iš jų išsiskiria keli darbai, kuriuos būtų galima pavadinti egzistenciniu realizmu. Juose menininkas tapo artimiausios aplinkos žmones – save, žmoną, mamą. Kasdienybės fragmentai, regis, netyčia, o gal tik laikui bėgant, įgyja simbolinę prasmę.
Dar kitame paveiksle viršutinę kompozicijos dalį užima vešlūs kambarinės gėlės lapai. Tame pačiame interjere, tarsi dar viena jo detalė, matyti kone devyniasdešimties laipsnių kampu sukumpusi senutė. Tamsiais drabužiais vilkinti moteris kažką taiso gėlės vazone. Jos figūra beveik susilieja su stalo kontūru, ištirpsta blausioje kambario šviesoje. Žmogaus buvimas čia toks tylus ir nepastebimas, kad pats ima atrodyti esąs interjero dalis.
Melsvai žalsvo kolorito didelio formato paveiksle – kambario vaizdas. Langas, skalbinių virvė, ant jos kabantis audinio gabalas ir kūdikio šliaužtinukai. Už lango – sovietinio daugiabučio šonas. Paveikslo apačioje – du gulintys žmonės, vyras ir moteris, nuogi, iki pusės užsitraukę baltą paklodę. Šviesa krenta ant moters kūno. Tapyba lengva, skaidri, formos beveik nemodeliuojamos. Atrodo, autoriui rūpi ne tiek fizinio pasaulio vaizdas, kiek žalsvai melsvas akimirkos šydas.
Vėliau, netoliese šio paveikslo verdant pieną, sprogo indas ir pienas aptaškė drobę. Likusios baltos dėmės tapo kūrinio istorijos dalimi. Toks jis ir atvežtas eksponuoti į „Vilkamirgės“ galeriją.
Tekstas ir nuotrauka iš https://artnews.lt/renginys/petro-salcio-1958-2023-tapybos-paroda-vilkamirges-galerijoje-ukmergeje
