OUTSIDER ART LT
NUOSTABIŲ KŪRINIŲ TVIRTOVĖ
Apie mus
Autsaideriai
Jie išskiriami jau mokykloje, neklystančiu aršaus kolektyvo instinktu. Kvanktelėję, mikniai, storuliai, užsidarėliai, mąstūnai. Kolektyvas ar klasė leidžia būti pirmūnu arba atsilikėliu. Nes ir vienas, ir kitas žaidžia kolektyvui įprastą žaidimą: elitas – nevykėliai. Nevykėlis yra socialus, tad jis reikalingas visai grupei. Elitas žino, kad be nevykėlių jis negali identifikuotis, o nevykėliai džiaugiasi, kad apskritai yra priimami į žaidimą ir serga už kolektyvą taip, kad patys pirmieji puola aršiausią jo priešą. Šį priešą kolektyvas atskiria puikia, sveika nuojauta. Tai – autsaideris, tikrasis pavojus kolektyvui.
Bet kurioje grupėje būna slampinėjančių nuošaly, nesijungiančių ar nemokančių įsijungti į bendrus žaidimus, kultūrinių asocialų. Jie yra baudžiami už savo egzistavimą, apspardomi, kenčia pašaipas. Iš jų išauga einšteinai, samdomi žudikai, dailininkai, rašytojai, valkatos, savižudžiai ir filosofai. Įdomi grupė. Autsaideriai yra už ribos, ir kolektyvas, sveikas ir nuoširdus, tą jaučia ir negali pakęsti. Net ir nedidelė socialinė grupė (mokyklos klasė) – tai visuomenės atspindys. Pati visuomenė, atsisakiusi apsauginių mantrų, iškart pajunta autsaiderio pavojų (jis nežaidžia, vadinasi, kažką slepia užanty) ir nenuspėjamumą. Grupė autsaiderio nemėgsta, nes bijo. Mat autsaideris ne tik atmeta kolektyvą (ir tuo pat metu yra iš jo demonstratyviai išvaromas), bet ir pasirenka atvirą likimą.
Autsaideris – tai rizikos zona
Visą Europos modernią kultūrą sukūrė autsaideriai. Tik dažniausiai jie pripažįstami mirę ar jau galutinai išprotėję, arba būna akademinių sluoksnių atrandami po šimtmečio. Išimtis – tai dvaro poetai ir J. W. Goethe, bet dvaro poetai būdavo parenkami iš autsaiderių smuklėse, o vokiečių klasikas sukūrė „Jaunąjį Verterį“ ir „Daktarą Faustą“ – kūrinius apie didžiuosius meilės ir mokslo autsaiderius. Kaip tik todėl ir vienam, ir kitam pavyko išsemti abu dalykus iki galo: meilę – iki savižudybės, mokslą – iki šėtono.
Autsaideriai visada lieka šalia universitetų, akademinių sluoksnių, dailėje ar poezijoje – šalia premijų ir akademijų. Vėliau, pasimirę, žuvę, išprotėję, jie tampa mitalu katedroms, disertacijoms ir savo mirusiais kūnais išlaiko akademinius sluoksnius. Išjudina naujas sroves, mokyklas, stilistikas.
Šiuo metu tradicinės Europos šalys, ypač socialdemokratinės, autsaiderius išlaiko ir peni. Net bando jų užsiauginti kūrybinėse mokyklose. Žinoma, tai dirbtinis šio tipo kūrimas. Niujorke, Londone, Berlyne autsaideriai aukštai vertinami netgi dar gyvi. Jie, net nepripažinti (t. y. tikri), Europos Sąjungoje dažnai gauna išlaikymą, jų kūriniai perkami. Jie tampa socialiniais išlaikytiniais, nors viliamasi, kad jie prasimuš, „prasirašys“. Jiems išlaikomi šimto egzempliorių tiražo žurnalai, tokiu pačiu tiražu leidžiamos jų poezijos knygos. Būti autsaideriu ima apsimokėti. Amerikoje nėra jokios valstybinės paramos, bet aibė įvairiakrypčių galerijų bei fondų. Ten galima tikėtis išlošti, nors didžiuma vis tiek pralošia ir miršta nežinioje. Didesnė rizika, tad didesnis ir atlygis.
Europoje greta fondų veikia ir valstybės parama. Loši loterijoje, valstybės apdraustas pralaimėjimo atveju. Nieko sau. Autsaiderių nykimo metas?
Mes, žinoma, esame Europa. Mūsų valstybės politikoje yra socialinio rūpesčio ženklų, kad ir ne politikų veiduose, bet nors retorikoje. Yra valstybinės (tiesą sakant, vyriausybinės) stipendijos, ir tai, žinoma, nuostabu. Tačiau nėra privačių rėmimo fondų. O privatūs fondai jei ir pasitaiko, tai tik politizuoti, partiniai. Tokių paramos židinių, koks kadaise buvo Atviros Lietuvos fondas, dabar neregėti. Tačiau šiuo metu tik privatus fondas gali generuoti nepriklausomą idėjų sklaidą. Pas mus tokie (reti) fondai, priešingai, kala vienos ar kitos krypties ideologus. Ar literatūrinio fronto karius. O visos kitos stipendijos ir premijos yra skirtos vadybininkams arba svetimų valstybių įtakos transliatoriams politikoje, politologijoje, žiniasklaidoje. Šioje finansavimo zonoje, suprantama, vyrauja JAV ir per savo nepripažintas aukštąsias mokyklas – Rusija. Vokietija po susijungimo kultūrtrėgeriškai šiandien dar per mažai pajėgi, Prancūzijai mes per mažai pajėgūs (be to, iš prancūzų paramą nusimelžia lenkai, ties kuriais šios šalies interesai ir sustoja). Skandinavų dėmesys jaučiamas, bet jis daug didesnis Latvijai ir Estijai, kur jų įtaka realesnė ir tikresnė.
Pradėjau nuo autsaiderių, priėjau prie fondų, bet tai logiška. Fondus irgi kuria buvę autsaideriai. Kitiems, normaliems, tų fondų nereikia.
Kur dabar mūsų autsaideriai?
Dalis, žinoma, lieka čia, dalis keliauja į Europą ir JAV (kaip kad anksčiau į Piterį, į Maskvą ar Lvovą). Būsimieji dabar snaudžia Briuselio ar Prahos parkuose arba trina džinsus Tiubingene. Tie, kurie yra čia, pasirodo tai laisvuose interneto tinklapiuose, tai kyšteli nosį „Literatūros ir meno“ jaunimo puslapyje ar „Šiaurės Atėnuose“, tai undergrounde, rūsiuose groja ir komponuoja nekomercinę muziką, neišlaiko stojamųjų, dirba dieną, naktį kuria ir t. t. Dėl jų man pakankamai ramu. Jie alkani ir neturi savo pastogės – tai autsaiderio bruožas. Jie turi kurti ne pragyvenimui – tada bent jau kūrybos laisvė šviečia. Šiuolaikiniai autsaideriai turi kur publikuoti savo darbus, priešingai, nei mes kadaise. Internetas – puiki vieta jų publikacijoms. Dailininkai blogiausiu atveju gali eksponuoti kūrybą kur kiemuose. Tai irgi laisvė. O kultūrinė spauda trokšte trokšta „ko nors tokio“. Tiesa, už jos honorarą autorius gali nusipirkti nebent kokią nestorą knygą. Knutas Hamsunas irgi nuo to pradėjo. Nuo bado.
Yra tų bręstančių autsaiderių, ir dabar daug kam iš jų ateina laikas, kai reiktų kabintis į kokią nors neformalaus fondelio pagalbą ar jauno kūrėjo pensiją. Nėra tokių. Nei fondelių, nei pensijų.
Mūsiškiams autsaideriams bado kelias garantuotas, manau, dar dešimtmetį. Valstybiniu mastu jie neegzistuoja, kultūrinė politika geriausiu atveju remia žinomus vardus (tiesa, net ir žinomi kūrėjai lieka finansiniais autsaideriais), arba užsiima „pokazuchos“ finansavimu. Jei nori ko nors griebtis iš ES fondų, išvysi ten atviras duris: finansuojamas feminizmas, homoseksualizmas ir tautinės mažumos. Bet ne kiekvienam tos temos prie kūno…
Tų autsaiderių, kurie užjūryje, man gaila. Jie – didžiausios rizikos grupė. Jiems kyla pavojus prarasti autsaiderio mentalitetą, įsilieti į kitą kultūrą, netyčia susituokti užsienyje ar staiga rasti gerą darbą ir gerus pinigus. Pinigai autsaiderį žudo, ir tada, kai jų yra, ir tada, kai jų nėra. Geriausia būtų apsitrinti, užmegzti kontaktus su tokiais pačiais ir nieko nelaukus grįžti.
Pas mus autsaideriams blogiau, vadinasi, viskas gerai. Čia jiems vieta garantuota.
Mano nuomone, Lietuvoje yra susiformavę ne du, o trys pagrindiniai socialiniai sluoksniai: elitas, skurstantieji ir autsaideriai. Tam tikra mūsų visuomenės dalis nežaidžia socialinių žaidimų, spjauna į visuomeninį angažuotumą, tad iš jų galima tikėtis visko. Ir kūrybos protrūkio, ir abejingos tylos, ir apkiautimo, ir netikėto įsiveržimo į visuomeninę sferą, tarkime, priėmus antiglobalizmo doktriną.
Kaip tik antiglobalistai savo sekėjų ir rėmėjų randa ne skurstančių masėje (šie nesupranta, apie ką kalbama), o dalyje elito (kuris gali susidomėti antiglobalizmu iš snobizmo ir nuobodulio) ir, be abejo, autsaiderių aplinkoje. Antiglobalizmo akcijos ir yra autsaiderių saviraiška. Mums tik reikia dar jų pasiauginti. Iki kritinės masės.
Kiek tai truks? Nežinau, bet aš optimistas, tad manau, kad mūsų autsaideriai kaip antiglobalistai gali subręsti ir pradėti aktyvią veiklą per dvejus trejus metus.
Gintaras Beresnevičius Metai, 2005 m. Nr.1 (sausis)
Visada buvo ir bus autsaiderių, kurie netelpa į sunormintos visuomenės rėmus. Jie kuria savo pasaulius, išradinėja amžinus variklius, projektuoja kosminius rūmus, gyvena uždarose savo vaizduotės visatose. Tai atstumtųjų, nepripažintų, psichikos ligonių, neprofesionalų, keistuolių žemė, kurioje kartais gimsta neįtikėtinai originalus menas. Tačiau jis neatitinka oficialaus, komercinio meno pasaulio kriterijų, todėl dažnai nyksta palėpėse, garažuose ar rūsiuose. Tačiau būna stebuklų, toks menas kartais iškeliauja į parodų sales ir savo beprotiška energija tiesiog apakina visko mačiusią meno visuomenę.
Virginijus Kinčinaitis https://siauliugalerija.lt/viesu-paskaitu-ciklas-meno-visuomene-v/
Pasaulyje jau nieko nebestebina meno lauko užribyje užgimęs autsaiderių menas. Nuo 1993 m. Niujorke kasmet organizuojamos jam skirtos meno mugės (Outsider Art Fair), leidžiami specialūs žurnalai. Muziejai rengia išsamias, didelio publikos dėmesio sulaukiančias šio meno parodas, ieško paaiškinimų, kaip jis siejasi su profesionaliu menu. Ir nors savamoksliai niekada nepaisė institucinio statuso, o kūrė tiesiog iš aistros kurti, institucijos juos vis dėlto pripažįsta ir įtraukia į savo veiklų kalendorius. Minėtina 1974 m. Walkerio meno centre surengta paroda Naivieji ir vizionieriai, Juodasis liaudies menas Amerikoje, 1930–1980 Corcorano dailės galerijoje (1982), Paralelinės vizijos: šiuolaikiniai menininkai ir autsaiderių menas (1992) Los Andželo apskrities meno muziejuje LACMA ir kt. Kad dėmesys savamoksliams tolydžio auga, ypač ryšku paskutiniais metais, kai 2018 m. Smithsonian Amerikos meno muziejuje vyko paroda Tarp pasaulių: Billo Trayloro menas, o Los Andželo apskrities meno muziejuje LACMA – Pašaliniai ir Amerikos avangardas, kuriose tyrinėtos abipusės savamokslių ir profesionalų įtakos. Taip tradiciškai mažiau dėmesio anksčiau sulaukdavusi savamokslė kūryba įrašoma į meno vartotojų apyvartą ir sužėri visomis savo ryškaus pasaulėvaizdžio spalvomis.
Išvardytos parodos išraiškingai liudija, kad iš tikrųjų nėra autsaiderių ir insaiderių, kad meninį išsilavinimą gavę autoriai gali kurti prastus kūrinius ir, atvirkščiai, niekur nesimokę autoriai gali tapyti itin talentingai. Viskas priklauso nuo žiūrovo žvilgsnio ir jautrumo.
Birutė Pankūnaitė https://www.bernardinai.lt/2020-01-18-v-vasiliausko-paveikslai-apie-buties-troskuli/
Autsaideris kuria ne žiūrovui, vertintojui ar rinkai, bet sau – savo sielos sveikatai bei ramybei palaikyti ar tiesiog šitaip stengdamasis išgyventi (Frank 2017).
Kartais jis kuria net ne sau ir neprisiima autorystės. Kalbėdami apie tokius atvejus tyrinėtojai vartoja žodį „channelling” – perdavimas, retransliavimas, laidininkavimas . Taigi autsaideris tėra tik laidininkas, priemonė, kuria mus pasiekia jo kuriami vaizdiniai.
Todėl kai kurie autsaideriai per visą gyvenimą (valingai ar ne) nėra pardavę nė vieno kūrinio. Pavyzdžiui, žinoma autsaiderė Medž Gil (Madge Gill, 1884–1961), nupiešusi tūkstančius piešinių. Ji sakydavo, kad piešiniai jai nepriklauso.
Suomis Veijas Renkenenas (Veijo Rönkkönen, 1944–2010) nuošaliame ūkyje sukūrė įspūdingą 450-ies skulptūrų parką, kuriame ir nugyveno visą gyvenimą. Paprašytas kurią parduoti, atsakydavo: „Leiskite su jomis pasitarti!“ Skulptūrų atsakymas, matyt, visada būdavo „ne“ .
„Čia mano nieko nėra“, – dokumentininkams sakė ir Vilius Orvidas.
Autsaiderių kūrybinio proveržio priežastis ir sąlyga dažnai yra trauma (Wojcik 2008). Tai gali būti netektis, liga, avarija ir jų sukeltas sielvartas, kančia, neviltis. Arba gali būti religinis patyrimas, regėjimas, apreiškimas. Ar paprasčiausiai senatvė, staiga smarkiai pakitusios gyvenimo aplinkybės: pasikeitusi gyvenamoji vieta, atsiradęs laisvas laikas.
Paprastai autsaiderių menas laikomas nuoširdžiu (nesiekiančiu prisitaikyti, įsiteikti ir patikti), savaimingu (spontanišku), grynu (nepaklūstančiu įtakoms, nedirbtiniu). Tačiau toks požiūris be paliovos kvestionuojamas ir permąstomas (Elkins 2006).
Iš Oksanos JUDAKOVOS straipsnio „Autsaiderių menas“: jo istorija, raida ir vieta dabarties mene” Būdas 2022 m. lapkričio 19 d.
Error: No feed with the ID 3 found.
Please go to the Instagram Feed settings page to create a feed.