Tomo Židonio komiksų kadruočių  paroda „Kasdienybės kronikos” po Smėlynės tiltu miesto gimtadienio proga. 

 

Tomo Židonio komiksų kadruočių paroda „Kasdienybės kronikos” po Smėlynės tiltu miesto gimtadienio proga.

Įsivaizduokite: ankstyvas rytas iš penktadienio į šeštadienį, dar tamsu, paupy pasirodo vienišas siluetas, nešinas kibiru, klijais ir tapeto ritiniu po pažasčia, braukia siauro kratinės takelio aukštą rasotą žolę, koja pataiko į bebro duobę, suklumpa, keikteli, stojasi, eina toliau, link Smėlynės tilto…

  …Gatve važiuoja automobilis, viduje dvi merginos po ,,tūso“, susižiūrime in flagranti žvilgsniais, ,,ką tu?“ – ,,o ką…jūs?“, bet tam nėra laiko, skubiai turiu išklijuoti savo  a la Rojus Lichtenšteinas komiksų kadruočių, kurias piešiau visą žiemą ant 6 m ilgio tapeto, parodą po tiltu, kol dar tamsu.

  O ten laukia staigmena: Nevėžis gerokai patvinęs, tenka bristi ir dirbti vandeny. Iš vienos pusės potvynis gerai: nebus nei vieno parodos lankytojo (galerijos, kaip įmanydamos, stengiasi prisivilioti lankytojus visokiais patogumais, bet turbūt dar nei į vieną nereikėjo bristi, nebet trūktų koks vamzdis). Iš kitos pusės potvynis blogai: nebus nei vieno parodos lankytojo. Gerai – nes paroda truks tiek, kiek truks potvynis. Blogai – nes niekas jos nepamatys; o Dievas ir taip jau matė mano darbus, kol jie dar buvo galvoje.

  Tačiau vienas lankytojas visgi buvo. Tai – mano žmona. Nepasididžiavo nusiauti batus (tiesa, ji ir taip po Vilnių dažniausiai vaikšto basa), aš irgi nusiaviau ir ją ten palydėjau prieš tai dar pabandęs atkalbėti. Tiesiai po paroda plaukiojo mažos žuvytės… Vienas tapeto kraštas jau buvo spėjęs atšokti, bet žmona, man dėl to pabūgštavus, labai operatyviai išsitraukė iš burnos gumą, priklijavo prie sienos, tada užleido tapetą ir suplojo kumščiu – laiko! Su bagaliniu susižavėjimu pabučiavau žmoną į kaktą: mano vadyba, štai kaip turi dirbti vadyba, ką be tavęs daryčiau.

  Bet ne – meluoju: lankytojų buvo visi du. Potvyniui atslūgus, radau savo komiksus nudraskytus žemėn ir besivoliojančius srovės suneštame purve. Mėginau rinkti, kad galėčiau skiautes išmesti į konteinerio popieriaus skyrių (klaida: tapeto negalima mesti į konteinerio popieriaus skyrių!), bet tuojau palioviau, tai – ne mano darbas, neturėčiau pats ,,šokti, dainuoti ir dar bilietus pardavinėti“, tam yra miesto šlavėjai. Miesto šlavėjai galvojo taip pat: neprivalome sušluoti nesankcionuotas parodas, tam yra vėjas. Vėjas galvojo… Vėjas nieko negalvojo, tiesiog klusniai išnešiojo draiskanas.

 

  Dirbau prie tų komiksų visą žiemą, galvojau siužetus, ieškojau modelių, matavau, piešiau… Tai buvo puikūs komiksai. Kodėl aš tą dariau?..