Tomo Židonio piešinių „Iki minimumo susiaurintas interesas. RGB tones. My favourite pussy holes” paroda po Smėlynės tiltu. 

Tomo Židonio piešinių „Iki minimumo susiaurintas interesas. RGB tones. My favourite pussy holes” paroda po Smėlynės tiltu.

Kas yra mano hobis, galvoju. Žvejoti? T. y. stovėti vandeny sugrubusiais pirštais? Ačiū, ne. Valgyti? Vis tiek paskui viską iššiki. Atkrenta. Piešti, tapyti? Jezau, kaip tingiu… (,,Bet nors nereikia gerti“, – sako kiti. O žinote, kiek kainuoja medžiagos ir kiek – ,,molis“? Prisisriaubęs ,,molio“, miegok sau visą dieną nepridarydamas ,,naujų problemų“, kaip aš vadinu savo paveikslus, nebent – po savimi…) Tikrai ne! Kurti dainas? Dar pernykštės kalėdinės niekas neišklausė.

  Ne, vaikeli, vienintelis dalykas, kurį aš tikrai mėgstu, tai tas išsiraitęs, prižėlęs, klampus, sudėtingas moteriškas daiktas, vadinamas vagina. Žiūriu per dieną, sapnuoju naktį, o iš ryto – vėl kaip naujai regėčiau, niekada neatsibosta.

  Nutariau supažindinti su savo hobiu ir visuomenę. Tinkamiausios tam vietos pasirodė dvi: bažnyčios durys (kaip kažkada Liuteriui) arba tada – patiltė. Pasidalinau savo sumanymu su drauge, kuri yra ištikima bažnyčios lankytoja, kurios hobis – bažnyčia, ir ji man taip pareiškė: ,,Tomai, jei man reikės rinktis Dievą ar tave, nei nedvejok, ką pasirinksiu. Žinosiu, kas čia taip ,,pašiko“, ir kaip mat tave įduosiu farams. Toks gyvenimas“. – ,,Taip, – bambėjau gailėdamasis, kad tai kvaišai prasitariau, – toks gyvenimas. O paskui miršti“.

  Ką gi, lieka patiltė…

  Sunešiau, suklijavau ten savo popierius, pristatomajame lape taip ir parašiau: ,,Paroda truks tol, kol sušluostysit“. Tačiau, mano nuostabai, tai užtruko gan ilgai, matyt, bendrapiliečiai sąmoningėja: po truputį ateina suopratis, jog šikti namuose yra patogiau nei po tiltu, o šluostymuisi žymiai parankesnis daiktas – tualetinis popierius, o ne parodos eksponatai.

  Kira vertus, pristatomojo lapo įmautę neapsižiūrėjęs palikau atvirą į viršų, tai kažkas įsigudrino primyžti. Nieko, aš pats kaltas.