,,Tomo Židonio tapybos darbų paroda ,,Spaudos tapyba“ ant Skaistakalnio tilto“.

,,Tomo Židonio tapybos darbų paroda ,,Spaudos tapyba“ ant Skaistakalnio tilto“.

Ryto prieblandoje kapinių pakriūtoje pasirodo žmogus su karučiu, kaupinai prikrautu paveikslų – drobių ir porėmių. Tarp šių paveikslų yra ir kolekcijos flagmanų. Žmogaus su karučiu neapleidžia mintis: ,,Tomai, ar tu tikrai žinai, ką darai“.

Ant tilto išdėlioju darbus, prisuku vielutėmis. Išeinu.

Turiu duomenų, kad jie ten išstovėjo visą dieną, todėl darau prielaidą, jog juos kas nors iš gyvųjų tikrai matė.

Tada vakare atėjo tėtis ir primygtinai patarė nakčiai paveikslus suvežti namo. Tai buvo lemtinga kryžkelė, apsisprendimo taškas: arba – arba. Ne, tariau, darbai lieka. Visi klausinėjo: ar tu beprotis. Taip, tariau.

O ryte visi iki vieno darbai buvo vandenyje. Bet man buvo skaudžiausia dėl parodos pristatomojo A4 formato popieriaus lapo, įstiklinto ir su rėmeliu, – dabar toje vietoje mėtėsi tik stiklo duženos, šį apgailėjau labiausiai, jei nėra šio, tai nebereikia ir visų keliolikos drobių. ,,Tegu plaukia į Vilnių, kur menas bus vertinamas! – aiškinau į įvykio vietą atvykusiems žurnalistams. – Hepeningas!” (Ignoravau tą faktą, kad, pasiekę Kauną, darbai dar turės paplaukti 100 km prieš srovę.) O žurnalistai perklausė: tai buvo hepeningas ar visgi performansas – atseit ar tu pats juos sumėtei. Kodėl man tai daryti, gyniausi, o juk visgi jie buvo teisūs: sumėčiau, tik ne savo rankomis.

Po pietų atvažiavo žmona: ,,Galvojau, būsi susikrimtęs, reikės guosti…“ O aš, užuot verkęs, apsidžiaugiau kaip vaikas, puoliau ją graibyti ir nurenginėti. Bet man, kaip visada su žmona, ir vėl nepasistojo: mat per dieną mirkęs vandeny, – kol plaukte išžvejojau paveikslus iš upės, – ponaitis pimpalas, matai, griežtai atsisakė būti merkiamas dar ir į drėgną putę.

Buvau susikrimtęs ir žmona mane ilgai guodė.