Gediminas Zokaitis

Kūryba man visada buvo užuovėja ar šiaudas, padedantis užsikabinti už gyvenimo, bėgant nuo tuštumos jausmo ir beprasmybės. Paišiau nuo vaikystės, vėliau patiko tapyba, baigiau Dailės Akademijoj tapybos studijas . Dar vėliau susidomėjau kompiuterine grafika. Bet kokia meninė išraiškos forma gali įkūnyti tavo vidų. Pastaruoju metu dažnai tapau. Tie metai mane pakrovė sodriais neigiamais išgyvenimais, vienu metu buvau praradęs realybės pojūtį ir priėjęs ribą, kada tikrovė ir fantazija susimaišo. Tapyba dažnai gelbėdavo, padėdavo atsitraukti nuo sunkių savo minčių ir užsimiršti. Savo tapyboje dažnai naudoju simbolistinę siurrealią išraiškos formą, dažnas šviesoforo motyvas, kuris man asocijuojasi su mistiniu kelrodžiu, kuris veda per klystkelius, o kartais ir klaidina. Dažna ir meilės tema, kadangi ji susijusi su tikrais išgyvenimais. Iliuzija, ar tikrovė? Tikrovė man dažnai tapdavo iliuzija, už kurios galima pasislėpti nuo žiaurios ir nepaslankios realybės.