Parodoje „Mes paukščiai“ buvo eksponuojami ir mūsų svetainėje kūrinius talpinančių menininkų darbai:
https://www.facebook.com/photo?fbid=583803160455611&set=pcb.583803223788938
Daugiau informacijos apie 2023 m. Autsaiderių meno mugę Niujorke:
https://artefuse.com/2023/03/07/the-outsider-art-fair-2023/
Autsaiderių meno mugė (OAF) buvo įsteigta 1993 m. Mugės tikslas – padėti menininkams autsaideriams eksponuoti savo kūrinius. 2013 metais mugę įsigijo Anrew Edlin ir yra jos savininku iki šiol. Mugė vyksta du kartus per metus. Pirmą metų pusmetį ji organizuojama Niujorke, Metropolitan paviljone, antrą pusmetį – Paryžiuje. Mugę aplanko tūkstančiai meno gerbėjų.
Šių metų Niujorko mugės https://www.outsiderartfair.com/new-york/new-york
programoje:
paroda „Mes paukščiai“, kuruojama Anrew Edlino ir Grammy apdovanojimą pelniusio muzikos prodiuserio Randall Posterio https://www.outsiderartfair.com/program-new-york/oaf-curated-space-we-are-birds ;
Paul Laffoley paroda „Elvio Preslio gyvenimas ir mirtis“ https://www.outsiderartfair.com/program-new-york/oaf-presents-the-life-and-death-of-elvis-presley-a-suite ;
pokalbiai apie Minnie Evans gyvenimą ir kūrybą https://www.outsiderartfair.com/program-new-york/oaf-talks-the-drawings-of-minnie-evans-1 ;
„Šachmatų žaidimas su Bispo do Rosario“ diskusija apie šio menininko kūrybą https://www.outsiderartfair.com/program-new-york/oaf-talks-a-chess-game-with-bispo-do-rosario-1
Šių metų mugėje žada dalyvauti ir pristatyti menininkų autsaiderių kūrinius 64 meno galerijos.
2020 m. išleista knyga-albumas „Vincentas Vasiliauskas – snaiperis, krautuvininkas, tapytojas“ („Baltos lankos“, sudarė Vaidotas Žukas). Pristatome kiek patrumpintą vieną iš knygos esė.
Vincas Vasiliauskas (1895–1989) tapė pora savo gyvenimo pabaigos dešimtmečių, jau išėjęs į pensiją. Tik pradinį išsilavinimą turėjęs senolis jau buvo nugyvenęs didžiąją savo gyvenimo sudėtingos biografijos dalį, nudirbęs, regis, visus įmanomus darbus: nuo krautuvininko, snaiperio iki mėsos kapotojo, pergyvenęs karą ir Sibirą, išauginęs vaikus ir anūkus. Tik sukaupus patirties išmintį gaivališkai prasiveržė aistra tapyti, nors apie jokį meninį išsilavinimą negalėjo būti ir kalbos.
Vincento Vasiliausko portretas (Vilnius, 1986 m.). Arūno Baltėno nuotrauka.
Menininkas paliko mums apie 400 darbų, iš kurių kiekviename – itin išbaigtas, kruopščiai įgyvendintas pasaulėvaizdis.
Apie ką V. Vasiliausko paveikslai? Manau, apie paprastą sudėtingo gyvenimo formulę, tyrą lyg vaiko žvilgsnį į aplinką, žmones, miestą, gamtą, į visa tai, kas mus supa kasdien ir dažnai lieka nepastebėta. Šitas vaizdas itin tirštas, geranoriškas, spontaniškas, įkūnijamas su būties troškuliu, su džiaugsmu įsisavinant kiekvieną detalę, surenkant visus gyvenimo trupinius. Čia aštresni pojūčiai atsiranda tik tada, kai užpučia stiprus, gūžtis verčiantis vėjas, daugiausia išlaikomas tvirtas žinojimas apie tai, kas kalbama, ir natūralių tonų spalvų paletė.
Vincentas Vasiliauskas „Natiurmortas su duona“ (apie 1980 m.).
Žanrų prasme V. Vasiliausko paveikslai laikosi tradicijos – tai peizažai, natiurmortai, portretai. Tapoma guašu, aliejumi, akvarele ant popieriaus ar kartono. Viskas tarsi nesudėtinga. Tačiau kiekvienas darbas lyg sprogsta nuo sumanymo galios, kaskart siekiant sudėtingo plastikos uždavinio. Peizažai beveik visada daugiaplaniai: tai ir vingiuojančios upių kilpos, ir aukštyn kylantys takai, ir daugybė miško ir kalvų masyvų. Ypatingas medžių lajų ar žolynų ištapymas ne potėpiais, o trumpais teptuko prisilietimais, detalios ir konkrečios kamienų linijos – visa tai susilieja į persišviečiančius ažūrus. Akivaizdu, kad autorius nesiekia lengvo kelio ir ieško itin individualaus, autentiško sprendimo. Jis tiksliai žino, kaip suręstos sudėtingos jo gamtovaizdžių struktūros ir ką jomis nori pasakyti. Tarp medžių pasitaikantys pastatai labai mieli savo chaotiška perspektyva ir kruopščiai pieštomis detalėmis. Tačiau ringe susikovus architektūrai ir gamtai visad laimi pastaroji – būtent jai puoselėjami patys šilčiausi jausmai ir nuoširdus susižavėjimas. Esama ir peizažų, kuomet viena kitą keičiančios, besivejančios gamtos formos suskamba sodriais apibendrintais tonais ir vaizdas priartėja prie abstrakcijos ir spalvos lauko tapybos.
Vincentas Vasiliauskas „Namas Vilniaus gatvėje Kaune“ (1973 m.).
Jei peizažuose mėgstamos epinės panoramos, platūs vaizdai į tolius, natiurmortai dvelkia namų jaukumu, kvapniomis vakarienėmis prie šeimos stalo arba jubiliejaus proga gautų gėlių puokštėmis. Ir čia, kaip ir peizažuose, mėgstami lokalinių spalvų plotai, viskas tapoma itin vientisu koloritu, kuriame dominuoja žemės spalvos, jos kūrybingai niuansuojamos. Kiekvienas objektas turi savas potėpių struktūras, nelygu faktūra ir forma. Stiprus tapybos gūsis užpildo visą paveikslo erdvę, kiekvienas lopinėlis pulsuoja neišsenkančia energija. Perspektyva, žinoma, nenuosekli, laužyta: štai vaza en face, stalas iš viršaus, atvirkštinės perspektyvos kambario kontūras. Formos strimgalviais seka ir lenkia viena kitą, tarsi norima labai daug perteikti, viską su kaupu užfiksuoti. Ir kai su įkvėpimu tapoma paprasta indauja su produktais, kompozicijai tiksliai atitinkant popieriaus stačiakampį ir kruopščiai ištapant kavos ar druskos pakuočių logotipus – regis, matai prieš save itin modernų, profesionalų darbą, primenantį kažką iš mainstreaminės dailės istorijos.
Indauja. Popierius, guašas. 54,5 x 72,5 cm.
O su dailės istorija senolio santykiai ypatingi – matyt, kadaise nutapytų paveikslų studijos kartais tapdavo įkvėpimo šaltiniais. Tačiau nekopijuojama pažodžiui: perteikiamas tik garsaus kūrinio esminis įspūdis, pagrindiniai šviesos blyksniai ar spalvos. Taip nutapomas visiškai savarankiškas darbas. Tam tikrą sąlytį su profesionaliu piešimu liudija ne tik išmanus kolorito derinimas, kai nėra akibrokštų ir rėksmingų sąskambių, bet ir meistriškas štrichavimas pieštuku, jei paliekama dažais nepadengtų vietų. Rankos judesiai išties išlavėję ir galbūt nusižiūrėti iš profesionalų, o gal ir ne.
Vincentas Vasiliauskas „Sūnus paklydėlis. Pagal Rembrandtą“ (apie 1982 m.).
Vincentas Vasiliauskas „Marija su kūdikiu ir angelas“ (1981 m.).
Lietuvių meno pasaulyje dar neturime tokių išsamių savamokslio meno studijų ir parodų. Tiesa, šio meno pavyzdžiai kartais įtraukiami į profesionalaus meno ekspozicijas, juos įsigyja muziejai, organizuojami autorių solo pasirodymai. Tačiau atidesnio menotyrininko prisilietimo prie šios temos vis dėlto dar stinga. O kol kas – įtraukime senolio V. Vasiliausko vardą greta Petronėlės Gerlikienės, Monikos Bičiūnienės, Elenos Kniūkštaitės, Adelės Velykienės, Algimanto Stankevičiaus, Liongino Šepkos ir kitų lietuvių tapytojų, skulptorių ir meistrų, kurie savo kūriniais puošia pasaulį ir nesiekia nieko gauti sau.
Birutė Pankūnaitė yra meno kritikė, almanacho „Dailė“ vyriausioji redaktorė https://www.bernardinai.lt/2020-01-18-v-vasiliausko-paveikslai-apie-buties-troskuli/
Jeigu negalėčiau tapyti – jokios kitos prasmės būti čia, t.y. gyvenime, nematyčiau. Jos nėra.“ (Oleg Volosač)
Olegas Volosačius gimė 1941 m. Vitebske, tarnautojų šeimoje. Tėvas žuvo kare, jo praktiškai nepažinojo. Mama dirbo Lietuvoje. 1945 m. su mama atsidūrė Marcinkonyse, o nuo 1946 m. apsigyveno Vilniuje, Žvėryne, kur gyveno visą gyvenimą. Mokėsi dailės Pionierių rūmuose (rūmai buvo įsikūrę Gedimino kalno papėdėje), pas tapytoją Vincą Norkų, su kuriuo siejo bičiuliški santykiai. Nors mokykloje mokėsi blogai, piešti Olegui sekėsi, net yra laimėjęs visasąjunginę premiją – kelionę į Arteką (elitinę pionierių stovyklą prie Juodosios jūros). Artimai bendravo su dailininkais A. Savicku, V. Dombrovskiu, T. K. Valaičiu, Š. Šimulynu ir kitais. Nors Olegas nebuvo baigęs oficialių dailės mokslų, tačiau visą gyvenimą gyveno tik iš meno, tapybos. Jį labai vertino kiti jo kartõs tapytojai, pripažinti profesionalai. Buvo tikra gyva Žvėryno legenda – vadinamas Žvėryno Van Goghu. Kaip ir žymusis Vincentas Van Goghas, mirė vienišas ir skurde.
Savo tapybine kalba Olegas vis dėlto artimesnis Edvardui Munchui nei Vincentui Van Goghui. Spalviniai jo deriniai – kartais švelniai fovistiniai, bet kur kas dažniau – skausmingai ekspresionistiniai. Sutikti munkiškąją „Riksmo“ figūrą Olego darbuose būtų nenuostabu, netgi tikėtina. Drauge jam būdinga tai, kas vadinama „tikra tapyba“ – kuomet dažas tepamas su pasimėgavimu, o potėpis išeina gestiškas, jusliškas. Olegas – prigimtinis koloristas, turėjęs absoliučią spalvinę klausą.
Olegas – savotiškas Lietuvos didžiosios kunigaikštystės ainis: gimęs Vitebske, visą gyvenimą praleidęs Vilniuje, Žvėryne – įtakingiausios LDK giminės Radvilų žemėse. Būtų gimęs bent pora dešimtmečiu anksčiau – matyt, jo gyvenimo trajektorija būtų pasiekusi Paryžių, kur jis būtų labai jaukiai jautęsis savo žemiečių Chaimo Soutine, Marco Chagallo, Michel Kikoine, Pinchus Krémègne draugijoje, mat savo stilistika Olego darbai labai artimi École de Paris autorių stilistikai. Tačiau likimas jam lėmė tapti – gal kiek šventpaikšiška? – ikonine Žvėryno figūra.
Besąlygiška Olego ištikimybė tapybai ir autentiška kūryba, bekompromisinė jo, kaip dailininko pozicija leidžia Olegą Volosačių įvardinti kaip svarbų XX a. paskutiniojo trečdalio lietuvių kūrėją, dailininką–grynuolį, kuris tapė todėl, kad netapyti negalėjo.
https://www.bernardinai.lt/2015-06-08-atidaroma-olego-volosaciaus-kurybos-paroda/
Plačiau apie Olegą Volosač ir jo kūrybą: https://www.kunstkamera.lt/page/excibition/42
APIE OLEGĄ…
Kažin ar nuo tos dienos, kai moteris su mažu berniuku išlipo griuvėsiais virtusios Vilniaus geležinkelio stoties perone, kažin ar Olegas Volosač iš čia kada buvo kur išvažiavęs, nebent labai trumpam. Tapusį pilkos neperregimos minios žmogumi, jį šen arba ten yra sutikę bent kelios pokario ar naujosios gadynės vilniečių kartos.
Bičiuliams pasakodavosi gimęs Vitebske, lemtingąją 1941-jų birželio savaitę. Karas akimoju pasiglemžė ir pragaišino tėvą, vaikui jo nė nepalietus ranka, anei pamačius. Paliko tėvavardis – Dmitrijus ir viena kita mėgėjiška nuotrauka. Berniukas nuo jų dažnai negalėdavo atplėšti žvilgsnio, šitaip gal vildamasis tėvą iš kitapus prisišaukti. Galiausiai po daugelio metų jo tapyboje atsikartojantis kiauraakio žmogaus siužetas.
Ir štai – raudonomis vėliavomis paženklinta Didžiosios kunigaikštystės sostinė: dulkėta, pustuštė, sankryžose kiaurą parą kriokiantys garsiakalbiai, eilės prie duonos, plėšikų gaujos, dvokiantys griuvėsiai. O taip pat – piešimo būrelis pionierių rūmuose!
Susiklostė, kad tame pačiame kieme, kur ir Olegas, glaudėsi būsimasis vitražistas Algis Dovydėnas. Šis yra pasakojęs, kad pasiprašė anan ratelin įkvėptas pakilių Olego pasidžiaugimų. Jiedu tapo bendramoksliai, tačiau kaip vėliau išsišakojo juos nešusi gyvenimo upė! Algis Dovydėnas tapo Dailės Akademijos prorektoriumi, pelnė daugelį apdovanojimų, tuotarp Olegui bepaliko Pasaulinio vaikų piešinių konkurso Delyje diplomas ir tamsioji tikro menininko lemties dalis: fobijos, įskilimai, priklausomybės, staigūs kilstelėjimai ir visur tykojantys nuoslydžiai, parblokštumo skausmas. Kad nepražuvo, tai todėl, nes iki paskutiniųjų dienų laikėsi įsitvėręs pašaukimo. Plonytis siūliukas nenutrūko, stebuklas. Ir dar: visad rasdavosi tokių, kurie tiesdavo pagalbos ranką. Ilgus metus Olegą D. Volosač labai jautriai globojo jo talentą vertinęs Augustinas Savickas. Tai, ką regite šioje parodoje, tėra nežymus kūrybos nuošimtis. Kiti paveikslai – neįvardinti, nepasirašyti – išsilakstė po pasaulio miestus.
Olegas beveik niekad nerakindavo savojo būsto durų. Pro jas bet kada bet kas galėjo nekliudomas įeiti. Lankydavo ištikimi bičiuliai, įsėlindavo draugais apsimetę vagišiai, o vieną dieną ar naktį duris pravėrė Juodoji ponia. Ne tik nei kuri valanda – net nei kuris mėnuo nėra tiksliai žinomi. Išėjo Olegas pasimatyti pagaliau su tėvu 2012–jų vasarą.
Pranas Morkus
Vilnius, 2015 m. birželis
Oficialaus meno istorija nuolat persekiojama savo šešėlio – autsaiderių meno. Modernizmo herojai slapta ar atvirai sėmėsi įkvėpimo iš naivaus, primityvaus, psichiškai neįgalių žmonių meno. Psichiatrijos ligoninėse, slaugos namuose įkalinti unikalūs talentai savo vizijomis praturtino ne vieną genijų ar meninį judėjmą. Kaip autsaiderių meno pripažinimą įtakojo psichoanalizė, kokie spiritualizmo seansai vyksta šizofreniko vaizduotėje, kuo kosmologinės autsaiderių kelionės pavojingos oficialiam menui? Ši paskaita apie intymius beprotybės ir genialumo ryšius.
Paskaitų ciklą remia Lietuvos kultūros taryba Organizatorius Šiaulių dailės galerija ir VO menininkų klubas.