Glenn Brady gimė ir augo Brisbeno priemiestyje, kuris buvo panašus į daugelį kitų priemiesčių – seni mediniai namai ir gamyklos, kurių durys visada atviros paaugliams, kuriems atsibodo mokykla ar namai. Kai Glenn buvo 15 metų jis metė mokyklą, 16 metų išėjo ir iš namų. Gatvė, alkoholis. 1993 pateko į psichiatrinę ligoninę, kur ir pradėjo piešti. Du kartus bandė stoti į meno kolegiją – nebuvo priimtas.
Dabar aš visą laiką tapau – pasakoja Glenn. Tai vienintelis dalykas, kuris mane palaiko, o kai esu ligoninėje – tai vienintelė priežastis neiškeliauti iš šio pasaulio. Aš piešiu tai ką žinau, tai ką mačiau, ką norėčiau matyti, vaiko akimis, paprastai ir gražiai.
Nutapė šimtus paveikslų, surengė apie 20 personalinių parodų. Tapo akrilu ir pastele ant drobės ar kartono. Paveiksluose atsispindi Brisbeno priemiesčio gatvėse praleistų metų patirtis.
Pastaraisiais metais vis didesnio susidomėjimo sulaukia japonų autsaiderių menas.
Užuomazga to, kas šiandien Japonijoje vadinama Aaru buryutto (brutalusis menas), galima laikyti 1939 m. Osakoje surengtą vaikų su protine negalia meno kūrinių parodą. Šiuo metu autsaiderių menas Japonijoje taip pat daugiausiai susijęs su neįgaliųjų globos įstaigomis. Neįgaliųjų meno kūrinių eksponavimo ir rėmimo pagrindinis tikslas yra neįgaliųjų integracija į visuomenę.
Pateikiame vienos iš japonų menininkių Suzuki Marie kūrinių nuotraukas.
Mokydamasi vidurinėje mokykloje Suzuki susirgo šizofrenija. Nepaisant to, kad ji laikoma menininke autsaidere, ji aktyviai dalyvauja meniniame gyvenime ir eksponuoja savo darbus įvairiose galerijose. Suzuki tapo spalvingus, šokiruojančius paveikslus, kuriuose vyrauja moterų kūnai.
Pradėkime nuo to, kad iki XX amžiaus tokio meno nebuvo, niekas apie jį nebuvo girdėjęs, niekam tai nebuvo įdomu, jis tiesiog neegzistavo. Bet atsiranda XX amžiaus pradžios modernistinis avangardinis menas, gimsta psichoanalizė, išlaisvinamos žmogaus vidinės galios – visų pirma irracionalumas, pasąmonės gaivalas, ekspresija ir menininkas pradedamas suvokti kitaip, nebe kaip pragmatiškas, viską apskaičiuojantis, tobulai iš anksto žinantis savo paveikslo pirminį vaizdą, bet kaip labai ekspresyvi, nekontroliuojama būtybė ir tuomet ir patys menininkai ir kultūros tyrėjai nukreipia žvilgsnį į tuos grynuolius, kurie yra marginalai, kurie yra asocialūs asmenys, kurie gal būt yra recedyvistai, kurie yra šizofrenikai, bet pas kuriuos būtent tos savybės, tas gaivalas, ta pasąmonė ryškiausiai reiškiasi ir tuomet būten tie autsaideriai tampa pagrindiniu avangardinio meno resursu. Aišku tuo metu dar slaptu. Na tarkim koks Pikaso slapta eina į Ruso – Paryžiaus primityvisto studijėlę, su juo bendrauja iš jo semiasi būtent tos pasąmonės jėgos, tos kūrybinės laisvės ir taip elgiasi daugelis menininkų. Reikia pripažinti, kad vokiečių ekspresionistai, prancūzų siurrealistai turėjo kontaktų su autsaideriais, kurie tuo metu dar nebuvo žinomi ir nebuvo įdomūs visuomenei ir jie, kaip kanibalai, tiesiog siurbė tą energiją autsaideriško pasaulio ir ją legalizavo jau savo kūryboje – siurrealistinėse arba ekspresionistinėse vizijose. Tai taip po truputį autsaiderių menas tampa svarbus, po to jis tampa labai svarbus ir lemtingas, norint suvokti modernistinį avangardinį meną. Autsaiderių menas čia jau tampa slaptuoju resursu ir integruojasi į tą pasaulį.
Menininkė, kuratorė Oksana Judakova:
Kas mūsų kalboje yra autsaideriai ir kas turima omenyje sakant „autsaiderių menas“ nereikėtų maišyti. Nes autsaideriai, kaip dažnai vartojam, tai būtų nepritapėliai, atskalūnai ir pan. Čia kalbam apie ausaiderių meną, o tai yra savamokslių, vizionierių ir nesekančių jokia tradicija – nei liaudies meno, nei profesionalaus meno, jokia estetine tradicija. Tai yra autsaiderizmas. O nekalbam dėl to, kad dar nėra mūsų diskurse, na nėra dar pas mus to meno. Jei meninką pagimdo jo Alma mater, tai autsaiderio menininko jokia institucija nepagimdo. Jis išsiveržia kaip grynas šaltinis ir jei jo neatranda kuratorius ar kolekcionierius, kas yra populiaru užsienyje, tai jo ir nėra.
Menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis:
Tas potencialus resursas autsaiderių meno tikrai yra. Tikrai yra miesteliuose, tikrai yra psichiatrinėse ligoninėse, tikrai yra vienišių bakūžėse Lietuvos kaimuose, bet jis nepakliūna į jokius klasifikacijos mechanizmus.
Meno autsaideriai – plati sąvoka. Į ją telpa ne tik naiviojo meno atstovai, tokie kaip Monika Bičiūnienė, Vincentas Vasiliausakas, Vladas Juodagalvis ir kiti, ji apima ir vaikų, dailės mėgėjų, ligonių, kalinių, keistuolių atsiskyrėlių kūrybą. Čia priimami visi jokiai meno mokyklai ar judėjimui nepriklausantys kūrėjai. Nors ir buvę paraštėse jie darė didelę įtaką meno raidai.
Reikia pripažinti, kad vokiečių ekspresionistai, prancūzų siurrealistai turėjo kontaktų su autsaideriais, kurie tuo metu dar nebuvo žinomi ir nebuvo įdomūs visuomenei ir jie, kaip kanibalai, tiesiog siurbė tą energiją autsaideriško pasaulio ir ją legalizavo jau savo kūryboje – siurrealistinėse arba ekspresionistinėse vizijose. (Virginijus Kinčinaitis).
Autsaiderių menas vakaruose pradėtas vertinti jau anksčiau, rengiamos įvairios parodos, meno mugės.
Tas potencialus resursas autsaiderių meno tikrai yra. Tikrai yra miesteliuose, tikrai yra psichiatrinėse ligoninėse, tikrai yra vienišių bakūžėse Lietuvos kaimuose, bet jis nepakliūna į jokius klasifikacijos mechanizmus. (Virginijus Kinčinaitis).
Nelengvo iššūkio surasti pasislėpusius Lietuvos meno autsaiderius ir jų kūrybą pristatyti visuomenei ėmėsi pirmoji tokia iniciatyva Lietuvoje – projektas Outsiderartlt. Siekdami atrasti ir įtraukti visus autsaiderio menininko sąvoką apibudinamus kūrėjus projekto sumanytojai susiduria su nemenkais iššūkiais.
Projektas siekia tapti platforma jungiančia meno autsaiderius ir žiūrovus. Paskatinti savo aplinkoje pastebėti kuriančius žmones ir gal būt patiems pradėti kurti.
Visiems meno autsaideriams atviras projektas dar tik žengia pirmuosius žingsnius, bet tvirtai tiki, kad sklindanti žinia ir aktyvios paieškos padės atrasti iki šiol menkai pažintą Lietuvos meno lauką.
Viena didžiausių problemų – menininkų su negalia atskirtis, jų neįtraukimas rengiant parodas, pasirodymus, meno kūrinių ekspozicijas ar kitus kultūros renginius. Britų tarybos ir partnerių 2021 m. atliktas tyrimas „Time to Act“ atskleidė, jog tik kas septintas gyventojas Europoje yra susipažinęs su neįgaliųjų menininkų darbais, o daugiau kaip pusė apklaustųjų savo žinias apie menininkų su negalia darbus įvertino prastai arba labai prastai.
Atsakant į klausimą, kodėl taip yra, didžioji dalis respondentų tarp priežasčių nurodė informacijos trūkumą, švietimo spragas, žmonių su negalia kūrybos viešinimo stoką. Situacijos negerina ir tai, jog vos mažiau nei trečdalis festivalių ir renginių organizatorių bent kartą į metus pristato arba remia neįgalių menininkų darbus, tad nėra siekiama proaktyviai rodyti menininkų su negalia kūrybos. Kas trečias meno organizacijų atstovas nurodė visai nesidomintis naujais darbais, sukurtais menininkų, turinčių negalią.
Kiek pozityvesnė situacija Europoje yra su neįgaliosios auditorijos įtraukimu į renginius ir suteiktas sąlygas juose lankytis. Siekiant suteikti galimybę asmenims su negalia dalyvauti kultūros veiklose, organizacijų atstovai taiko nuolaidas neįgaliesiems, imasi veiksmų pritaikant patalpas (pvz., įrengia tualetus, liftus), siūlo vertimus į gestų kalbą, atlieka garsinius įrašus akliesiems.
Tačiau pažangos trūksta ir čia: tik mažiau nei pusė organizacijų atstovų nurodė, kad ėmėsi šių veiksmų pagerinant neįgaliųjų prieigą prie meno kūrinių, renginių, pasirodymų. Britų tarybos ir partnerių atliktas tyrimas parodė, kad meno organizacijos siekia pagerinti neįgaliųjų auditorijos dalyvavimą kultūriniame gyvenime Europoje, tačiau neįgalieji šiandien vis dar lieka už borto.
Atlikus tyrimą paaiškėjo, kodėl menininkai su negalia yra palikti kultūrinio gyvenimo nuošalėje: daugiau nei pusė apklaustų organizacijų, kultūrinių įstaigų ir festivalių atstovų teigė, kad siekiant įtraukti daugiau žmonių su negalia, jiems būtinas finansavimas. Be to, respondentai išskyrė ir kitą priežastį – žinių trūkumą apie menininkus ir menką jų pasiekiamumą.
Panašus modelis išryškėjo ir klausiant apie kliūtis, trukdančias suteikti galimybes neįgaliesiems lankytis kultūriniuose renginiuose: didžioji dalis respondentų teigė, jog neturi finansinių galimybių suteikti sąlygas lankytis renginiuose negalią turintiems žmonėms, pusė atsakė, jog neturi tinkamų komunikacijos priemonių, tokių kaip specialios internetinės svetainės ir pan. Taip pat mažiau nei pusė teigė, jog trūksta specialistų arba negali išpildyti visų reikalavimų, reikiamų neįgaliesiems žmonėms tokio tipo renginiuose. Tačiau susirūpinti reikėtų pirmiausia tuo, kad beveik trečdalis atsakiusiųjų nėra suinteresuoti daugiau bendrauti ir bendradarbiauti su neįgaliųjų auditorija ir menininkais.
Lietuvos negalios organizacijų forumo prezidentė Dovilė Juodkaitė teigia, jog reikia labai daug informacijos ir žinių, pozityvaus paskatinimo, kad negalią turintieji pradėtų patys aktyviau dalyvauti ir visuomenėje tai taptų savaime suprantamu reiškiniu.
„Ne negalia turi lemti negalią turinčių menininkų pasiekimų ir jų kūrybos rezultatų matomumą, o jų kūrybinis ir meninis potencialas. Tačiau jam pasireikšti reikalingos papildomos paskatos ir ypač sąlygos, nuo mažens lavinant vaikų su negalia kūrybinius gebėjimus. Tam reikalingas įtraukimas į formalaus, neformalaus švietimo programas, taip pat sąlygos ir paskatos dalyvauti socialiniame gyvenime. Visuomenei, įskaitant ir meno bei kultūros sektorių, reikia papildomos informacijos apie kliūtis, kurios žmonėms su negalia užkerta kelią į meno, kultūros erdves, taip pat informacijos apie įvairius metodus, kurie padeda žmonėms su negalia, ypač sensorine, t.y. regos ar klausos, įsitraukti į kūrybines veiklas ir kaip dalyviams, ir kaip žiūrovams.
Požiūris visuomenėje pamažu keičiasi, ir ypač jauni žmonės su negalia yra gerokai drąsesni ir aktyvesni dalyvaujant, kuriant, dirbant ir realizuojant savo gebėjimus. Tačiau kol kas tai nėra savaime suprantama, todėl visų pastanga pagalvoti apie meno kūrėjų ir vartotojų įvairovę, taip pat apie situacijas kai reikalingas aplinkos ar kitoks pritaikymas yra pirmas žingsnis siekiant įtraukios visuomenės ir lygių galimybių visiems“.
Autsaiderių meno mugė (OAF) buvo įsteigta 1993 m. Mugės tikslas – padėti menininkams autsaideriams eksponuoti savo kūrinius. 2013 metais mugę įsigijo Anrew Edlin ir yra jos savininku iki šiol. Mugė vyksta du kartus per metus. Pirmą metų pusmetį ji organizuojama Niujorke, Metropolitan paviljone, antrą pusmetį – Paryžiuje. Mugę aplanko tūkstančiai meno gerbėjų.
2020 m. išleista knyga-albumas „Vincentas Vasiliauskas – snaiperis, krautuvininkas, tapytojas“ („Baltos lankos“, sudarė Vaidotas Žukas). Pristatome kiek patrumpintą vieną iš knygos esė.
Vincas Vasiliauskas (1895–1989) tapė pora savo gyvenimo pabaigos dešimtmečių, jau išėjęs į pensiją. Tik pradinį išsilavinimą turėjęs senolis jau buvo nugyvenęs didžiąją savo gyvenimo sudėtingos biografijos dalį, nudirbęs, regis, visus įmanomus darbus: nuo krautuvininko, snaiperio iki mėsos kapotojo, pergyvenęs karą ir Sibirą, išauginęs vaikus ir anūkus. Tik sukaupus patirties išmintį gaivališkai prasiveržė aistra tapyti, nors apie jokį meninį išsilavinimą negalėjo būti ir kalbos.
Vincento Vasiliausko portretas (Vilnius, 1986 m.). Arūno Baltėno nuotrauka.
Menininkas paliko mums apie 400 darbų, iš kurių kiekviename – itin išbaigtas, kruopščiai įgyvendintas pasaulėvaizdis.
Apie ką V. Vasiliausko paveikslai? Manau, apie paprastą sudėtingo gyvenimo formulę, tyrą lyg vaiko žvilgsnį į aplinką, žmones, miestą, gamtą, į visa tai, kas mus supa kasdien ir dažnai lieka nepastebėta. Šitas vaizdas itin tirštas, geranoriškas, spontaniškas, įkūnijamas su būties troškuliu, su džiaugsmu įsisavinant kiekvieną detalę, surenkant visus gyvenimo trupinius. Čia aštresni pojūčiai atsiranda tik tada, kai užpučia stiprus, gūžtis verčiantis vėjas, daugiausia išlaikomas tvirtas žinojimas apie tai, kas kalbama, ir natūralių tonų spalvų paletė.
Vincentas Vasiliauskas „Natiurmortas su duona“ (apie 1980 m.).
Žanrų prasme V. Vasiliausko paveikslai laikosi tradicijos – tai peizažai, natiurmortai, portretai. Tapoma guašu, aliejumi, akvarele ant popieriaus ar kartono. Viskas tarsi nesudėtinga. Tačiau kiekvienas darbas lyg sprogsta nuo sumanymo galios, kaskart siekiant sudėtingo plastikos uždavinio. Peizažai beveik visada daugiaplaniai: tai ir vingiuojančios upių kilpos, ir aukštyn kylantys takai, ir daugybė miško ir kalvų masyvų. Ypatingas medžių lajų ar žolynų ištapymas ne potėpiais, o trumpais teptuko prisilietimais, detalios ir konkrečios kamienų linijos – visa tai susilieja į persišviečiančius ažūrus. Akivaizdu, kad autorius nesiekia lengvo kelio ir ieško itin individualaus, autentiško sprendimo. Jis tiksliai žino, kaip suręstos sudėtingos jo gamtovaizdžių struktūros ir ką jomis nori pasakyti. Tarp medžių pasitaikantys pastatai labai mieli savo chaotiška perspektyva ir kruopščiai pieštomis detalėmis. Tačiau ringe susikovus architektūrai ir gamtai visad laimi pastaroji – būtent jai puoselėjami patys šilčiausi jausmai ir nuoširdus susižavėjimas. Esama ir peizažų, kuomet viena kitą keičiančios, besivejančios gamtos formos suskamba sodriais apibendrintais tonais ir vaizdas priartėja prie abstrakcijos ir spalvos lauko tapybos.
Vincentas Vasiliauskas „Namas Vilniaus gatvėje Kaune“ (1973 m.).
Jei peizažuose mėgstamos epinės panoramos, platūs vaizdai į tolius, natiurmortai dvelkia namų jaukumu, kvapniomis vakarienėmis prie šeimos stalo arba jubiliejaus proga gautų gėlių puokštėmis. Ir čia, kaip ir peizažuose, mėgstami lokalinių spalvų plotai, viskas tapoma itin vientisu koloritu, kuriame dominuoja žemės spalvos, jos kūrybingai niuansuojamos. Kiekvienas objektas turi savas potėpių struktūras, nelygu faktūra ir forma. Stiprus tapybos gūsis užpildo visą paveikslo erdvę, kiekvienas lopinėlis pulsuoja neišsenkančia energija. Perspektyva, žinoma, nenuosekli, laužyta: štai vaza en face, stalas iš viršaus, atvirkštinės perspektyvos kambario kontūras. Formos strimgalviais seka ir lenkia viena kitą, tarsi norima labai daug perteikti, viską su kaupu užfiksuoti. Ir kai su įkvėpimu tapoma paprasta indauja su produktais, kompozicijai tiksliai atitinkant popieriaus stačiakampį ir kruopščiai ištapant kavos ar druskos pakuočių logotipus – regis, matai prieš save itin modernų, profesionalų darbą, primenantį kažką iš mainstreaminės dailės istorijos.
Indauja. Popierius, guašas. 54,5 x 72,5 cm.
O su dailės istorija senolio santykiai ypatingi – matyt, kadaise nutapytų paveikslų studijos kartais tapdavo įkvėpimo šaltiniais. Tačiau nekopijuojama pažodžiui: perteikiamas tik garsaus kūrinio esminis įspūdis, pagrindiniai šviesos blyksniai ar spalvos. Taip nutapomas visiškai savarankiškas darbas. Tam tikrą sąlytį su profesionaliu piešimu liudija ne tik išmanus kolorito derinimas, kai nėra akibrokštų ir rėksmingų sąskambių, bet ir meistriškas štrichavimas pieštuku, jei paliekama dažais nepadengtų vietų. Rankos judesiai išties išlavėję ir galbūt nusižiūrėti iš profesionalų, o gal ir ne.
Vincentas Vasiliauskas „Sūnus paklydėlis. Pagal Rembrandtą“ (apie 1982 m.).
Vincentas Vasiliauskas „Marija su kūdikiu ir angelas“ (1981 m.).
Lietuvių meno pasaulyje dar neturime tokių išsamių savamokslio meno studijų ir parodų. Tiesa, šio meno pavyzdžiai kartais įtraukiami į profesionalaus meno ekspozicijas, juos įsigyja muziejai, organizuojami autorių solo pasirodymai. Tačiau atidesnio menotyrininko prisilietimo prie šios temos vis dėlto dar stinga. O kol kas – įtraukime senolio V. Vasiliausko vardą greta Petronėlės Gerlikienės, Monikos Bičiūnienės, Elenos Kniūkštaitės, Adelės Velykienės, Algimanto Stankevičiaus, Liongino Šepkos ir kitų lietuvių tapytojų, skulptorių ir meistrų, kurie savo kūriniais puošia pasaulį ir nesiekia nieko gauti sau.
Jeigu negalėčiau tapyti – jokios kitos prasmės būti čia, t.y. gyvenime, nematyčiau. Jos nėra.“ (Oleg Volosač)
Olegas Volosačius gimė 1941 m. Vitebske, tarnautojų šeimoje. Tėvas žuvo kare, jo praktiškai nepažinojo. Mama dirbo Lietuvoje. 1945 m. su mama atsidūrė Marcinkonyse, o nuo 1946 m. apsigyveno Vilniuje, Žvėryne, kur gyveno visą gyvenimą. Mokėsi dailės Pionierių rūmuose (rūmai buvo įsikūrę Gedimino kalno papėdėje), pas tapytoją Vincą Norkų, su kuriuo siejo bičiuliški santykiai. Nors mokykloje mokėsi blogai, piešti Olegui sekėsi, net yra laimėjęs visasąjunginę premiją – kelionę į Arteką (elitinę pionierių stovyklą prie Juodosios jūros). Artimai bendravo su dailininkais A. Savicku, V. Dombrovskiu, T. K. Valaičiu, Š. Šimulynu ir kitais. Nors Olegas nebuvo baigęs oficialių dailės mokslų, tačiau visą gyvenimą gyveno tik iš meno, tapybos. Jį labai vertino kiti jo kartõs tapytojai, pripažinti profesionalai. Buvo tikra gyva Žvėryno legenda – vadinamas Žvėryno Van Goghu. Kaip ir žymusis Vincentas Van Goghas, mirė vienišas ir skurde.
Savo tapybine kalba Olegas vis dėlto artimesnis Edvardui Munchui nei Vincentui Van Goghui. Spalviniai jo deriniai – kartais švelniai fovistiniai, bet kur kas dažniau – skausmingai ekspresionistiniai. Sutikti munkiškąją „Riksmo“ figūrą Olego darbuose būtų nenuostabu, netgi tikėtina. Drauge jam būdinga tai, kas vadinama „tikra tapyba“ – kuomet dažas tepamas su pasimėgavimu, o potėpis išeina gestiškas, jusliškas. Olegas – prigimtinis koloristas, turėjęs absoliučią spalvinę klausą.
Olegas – savotiškas Lietuvos didžiosios kunigaikštystės ainis: gimęs Vitebske, visą gyvenimą praleidęs Vilniuje, Žvėryne – įtakingiausios LDK giminės Radvilų žemėse. Būtų gimęs bent pora dešimtmečiu anksčiau – matyt, jo gyvenimo trajektorija būtų pasiekusi Paryžių, kur jis būtų labai jaukiai jautęsis savo žemiečių Chaimo Soutine, Marco Chagallo, Michel Kikoine, Pinchus Krémègne draugijoje, mat savo stilistika Olego darbai labai artimi École de Paris autorių stilistikai. Tačiau likimas jam lėmė tapti – gal kiek šventpaikšiška? – ikonine Žvėryno figūra.
Besąlygiška Olego ištikimybė tapybai ir autentiška kūryba, bekompromisinė jo, kaip dailininko pozicija leidžia Olegą Volosačių įvardinti kaip svarbų XX a. paskutiniojo trečdalio lietuvių kūrėją, dailininką–grynuolį, kuris tapė todėl, kad netapyti negalėjo.
Kažin ar nuo tos dienos, kai moteris su mažu berniuku išlipo griuvėsiais virtusios Vilniaus geležinkelio stoties perone, kažin ar Olegas Volosač iš čia kada buvo kur išvažiavęs, nebent labai trumpam. Tapusį pilkos neperregimos minios žmogumi, jį šen arba ten yra sutikę bent kelios pokario ar naujosios gadynės vilniečių kartos.
Bičiuliams pasakodavosi gimęs Vitebske, lemtingąją 1941-jų birželio savaitę. Karas akimoju pasiglemžė ir pragaišino tėvą, vaikui jo nė nepalietus ranka, anei pamačius. Paliko tėvavardis – Dmitrijus ir viena kita mėgėjiška nuotrauka. Berniukas nuo jų dažnai negalėdavo atplėšti žvilgsnio, šitaip gal vildamasis tėvą iš kitapus prisišaukti. Galiausiai po daugelio metų jo tapyboje atsikartojantis kiauraakio žmogaus siužetas.
Ir štai – raudonomis vėliavomis paženklinta Didžiosios kunigaikštystės sostinė: dulkėta, pustuštė, sankryžose kiaurą parą kriokiantys garsiakalbiai, eilės prie duonos, plėšikų gaujos, dvokiantys griuvėsiai. O taip pat – piešimo būrelis pionierių rūmuose!
Susiklostė, kad tame pačiame kieme, kur ir Olegas, glaudėsi būsimasis vitražistas Algis Dovydėnas. Šis yra pasakojęs, kad pasiprašė anan ratelin įkvėptas pakilių Olego pasidžiaugimų. Jiedu tapo bendramoksliai, tačiau kaip vėliau išsišakojo juos nešusi gyvenimo upė! Algis Dovydėnas tapo Dailės Akademijos prorektoriumi, pelnė daugelį apdovanojimų, tuotarp Olegui bepaliko Pasaulinio vaikų piešinių konkurso Delyje diplomas ir tamsioji tikro menininko lemties dalis: fobijos, įskilimai, priklausomybės, staigūs kilstelėjimai ir visur tykojantys nuoslydžiai, parblokštumo skausmas. Kad nepražuvo, tai todėl, nes iki paskutiniųjų dienų laikėsi įsitvėręs pašaukimo. Plonytis siūliukas nenutrūko, stebuklas. Ir dar: visad rasdavosi tokių, kurie tiesdavo pagalbos ranką. Ilgus metus Olegą D. Volosač labai jautriai globojo jo talentą vertinęs Augustinas Savickas. Tai, ką regite šioje parodoje, tėra nežymus kūrybos nuošimtis. Kiti paveikslai – neįvardinti, nepasirašyti – išsilakstė po pasaulio miestus.
Olegas beveik niekad nerakindavo savojo būsto durų. Pro jas bet kada bet kas galėjo nekliudomas įeiti. Lankydavo ištikimi bičiuliai, įsėlindavo draugais apsimetę vagišiai, o vieną dieną ar naktį duris pravėrė Juodoji ponia. Ne tik nei kuri valanda – net nei kuris mėnuo nėra tiksliai žinomi. Išėjo Olegas pasimatyti pagaliau su tėvu 2012–jų vasarą.
Pranas Morkus
Vilnius, 2015 m. birželis
ŽVĖRYNO VAN GOGHAS
Oleg Volosač (1941–2012) kūrybos paroda
„Jeigu negalėčiau tapyti – jokios kitos prasmės būti čia, t. y. gyvenime, nematyčiau. Jos nėra.“ (Oleg Volosač)
Olegas Volosačius gimė 1941 m. Vitebske, tarnautojų šeimoje. Tėvas žuvo kare, jo praktiškai nepažinojo. Mama dirbo Lietuvoje. 1945 m. su mama atsidūrė Marcinkonyse, o nuo 1946 m. apsigyveno Vilniuje, Žvėryne, kur gyveno visą gyvenimą. Mokėsi dailės Pionierių rūmuose (rūmai buvo įsikūrę Gedimino kalno papėdėje), pas tapytoją Vincą Norkų, su kuriuo siejo bičiuliški santykiai. Nors mokykloje mokėsi blogai, piešti Olegui sekėsi, net yra laimėjęs visasąjunginę premiją – kelionę į Arteką (elitinę pionierių stovyklą prie Juodosios jūros). Artimai bendravo su dailininkais A. Savicku, V. Dombrovskiu, T. K. Valaičiu, Š. Šimulynu ir kitais. Nors Olegas nebuvo baigęs oficialių dailės mokslų, tačiau visą gyvenimą gyveno tik iš meno, tapybos. Jį labai vertino kiti jo kartõs tapytojai, pripažinti profesionalai. Buvo tikra gyva Žvėryno legenda – vadinamas Žvėryno Van Goghu. Kaip ir žymusis Vincentas Van Goghas, mirė vienišas ir skurde.
Savo tapybine kalba Olegas vis dėlto artimesnis Edvardui Munchui nei Vincentui Van Goghui. Spalviniai jo deriniai – kartais švelniai fovistiniai, bet kur kas dažniau – skausmingai ekspresionistiniai. Sutikti munkiškąją „Riksmo“ figūrą Olego darbuose būtų nenuostabu, netgi tikėtina. Drauge jam būdinga tai, kas vadinama „tikra tapyba“ – kuomet dažas tepamas su pasimėgavimu, o potėpis išeina gestiškas, jusliškas. Olegas – prigimtinis koloristas, turėjęs absoliučią spalvinę klausą.
Olegas – savotiškas Lietuvos didžiosios kunigaikštystės ainis: gimęs Vitebske, visą gyvenimą praleidęs Vilniuje, Žvėryne – įtakingiausios LDK giminės Radvilų žemėse. Būtų gimęs bent pora dešimtmečiu anksčiau – matyt, jo gyvenimo trajektorija būtų pasiekusi Paryžių, kur jis būtų labai jaukiai jautęsis savo žemiečių Chaimo Soutine, Marco Chagallo, Michel Kikoine, Pinchus Krémègne draugijoje, mat savo stilistika Olego darbai labai artimi École de Paris autorių stilistikai. Tačiau likimas jam lėmė tapti – gal kiek šventpaikšiška? – ikonine Žvėryno figūra.
Besąlygiška Olego ištikimybė tapybai ir autentiška kūryba, bekompromisinė jo, kaip dailininko pozicija leidžia Olegą Volosačių įvardinti kaip svarbų XX a. paskutiniojo trečdalio lietuvių kūrėją, dailininką–grynuolį, kuris tapė todėl, kad netapyti negalėjo.
Mes naudojame slapukus, kurie užtikrina, kad Jums bus patogu naudotis tinklalapiu. Jei toliau naršysite mūsų tinklalapyje, tai tolygu Jūsų sutikimui su slapukų naudojimu.
