Šių metų birželio 11 d. Didžiuosiuose rūmuose Paryžiuje atidaroma įspūdinga autsaiderių meno paroda, kuri vyks iki rugsėjo 21 d. Parodoje bus eksponuojama virš 300 darbų, per keturiasdešimt penkerius metus surinktų kolekcininko Bruno Decharme ir padovanotų Nacionaliniam Žoržo Pompidu meno ir kultūros centrui. Dauguma autsaiderių menininkų kūrinių, sukurtų visuomenės paraštėse, kartais slapta, pateko kolekcininkui atsitiktinai arba per menininkams autsaideriams artimus žmones. Buvę už pripažinto meno pasaulio ribų, šiandien jie yra reikšmingas meno istorijos puslapis.
Parodoje pavyko surinkti 18 skirtingų menininkų autsaiderių kūrinius.
Parodos kuratorė Oksana Judakova nesiūlo autsaiderių meno lyginti su profesionalų. Autsaiderių meną derėtų pripažinti ir rasti jam vietą.
Tai yra menininkai, ir vieni iš jų yra savamoksliai, kiti – pasimokę. Net ir tie, kurie baigę mokslus, jų kūryba yra paveikta, kokio nors faktoriaus, pavyzdžiui religinio nušvitimo, kuris pakeičia žmogų. Ir žmogų ir jo kūrybą. Gali būti liga, ypatingai, sakyčiau, psichikos liga. Gali būti senatvė – pasikeitusios gyvenimo sąlygos.
Tai yra tokie nematomi žmonės mūsų visuomenėje. Mes žinome apie juos, bet mes jų visiškai nematome. Kai matau, kaip yra užsienyje… Mums dar viskas priekyje. O per tą laiką jie dingsta – tokie kūriniai, tokie menininkai, neužfiksuoti, neišsaugoti. Aš šioje temoje esu du metus, bet jau vien per tą laiką ne kartą girdėjau, kad čia viskas, kas liko…, laidoje pasakoja Oksana Judakova.
„Vilkamirgės“ galerijoje vykusią autsaiderių meno parodą „Ir saulė, ir mėnulis, ir visos žvaigždės“ bus galima aplankyti 2025.02.04 – 2025.03.31 Žemaičių dailės muziejuje (Parko g. 3A, Plungė)
Sausio 16 d. Juozo Miltinio dramos teatre atidaryta paroda skirta Stasio Petrausko, Panevėžio Bitlo, 75-mečiui paminėti “Taisyklėmis nesudrausmintas talentas”.
Kaip R. Rachlevičiūtės knygoje “Stasys Petrauskas (1950-2010); Panevėžio Bitlas” rašė jo artimas bičiulis skulptorius Rimantas Idzelis – Panevėžyje buvo du dėmesio verti objektai: Miltinio teatras ir Petrauskas. Stasio namai buvo meninio Panevėžio caput mundi. Po premjeros šio miesto dramos teatre ar kitų kultūrinių renginių visi keliai vedė pas Stasį Petrauską. Bohemiškas Stasio atsainumas, išdidi laikysena ir blevyzgos, ypač sovietmečiu, hipnotizavo saldžia laisvės dvasia, kuri daugelį žmonių traukė prie jo, nors kai ką ir atgrasydavo. Rašytojas Kazys Saja jį apibudina, kaip vieną iš pačių įdomiausių, pačių mįslingiausių žmonių, sutiktų jo gyvenime.
Stasys Petrauskas pelnytai įrašytas į virtualią Panevėžio krašto Šlovės alėją. Talentingas savamokslis menininkas tapė, kūrė grafiką, medžio skulptūras. Vertingi jo meniškai atlikti piešiniai, kuriuose satyriškai improvizavo, parodijavo sovietmečio užnugario vaizdus, nuplėšdamas veikėjų kaukes. Įdomus Stasio Petrausko žodinis palikimas. Būdamas labai religingas, netgi rašė pamokslus kunigams. Dažnai lankydavosi pas Tėvą Stanislovą Paberžėje.
Šis kūrybinis projektas primins visuomenei neeilinę asmenybę. Penkių menininkų tapybos darbai ir keletas asambliažų, sukurtų remiantis Stasio Petrausko žodiniu palikimu, atspindi jo asmenybės ir kūrybos laisvę, dvasingumą, nepakantumą suvaržymams ir taisyklėms. Parodoje eksponuojami ir paties Stasio Petrausko kūriniai.
Šių metų parodoje pristatyta virš dešimties autorių kūrinių. Pristatome keletą iš jų.
Ina Šaukščiūtė (g. 1971 m.) turi judėjimo negalią ir gyvena socialinės globos namuose. Seniau jai patiko keramikos užsiėmimai, visus savo darbus lipdė iš mažų molio rutuliukų. Kai keramikos užsiėmimų nebeliko, smulkių detalių („rutuliukų“) stilistika persikėlė į piešinius.
Gediminas Borisevičius (1972-2012) žmones-stulpus ir galvas iš malkų medienos drožė nuo dvylikos metų. Jis labai norėjo mokytis vaikų meno mokykloje, tačiau ten nuvykus pritarimo nesulaukė, todėl net nebandė stoti. Vėliau ruošėsi stojamiesiems į dailės institutą. Po pirmo bandymo jam buvo pasakyta: labai įdomus, bet nepasiruošęs. Po antro: pasiruošęs, bet neįdomus. Daugiau stoti nebandė. Dirbo statybininku. Skulptūrų beveik nebedrožė. 2012 m. žuvo autokatastrofoje.
G.Borisevičius. Potretai. Tapyba ant kaulo.
Rimvydas yra buvęs fizinės kultūros mokytojas, o dabar gyvena socialinės globos namuose. Čia jis apie penkis metus piešė, bet dėl sveikatos problemų nustojo. Abstraktūs linijiniai piešiniai yra sudėtingos erdvinės struktūros, pripildytos spalvų – tarsi spalvotomis linijomis nuausti tolimi ir saulėti pasauliai. Piešdamas Rimvydas nenaudojo nei liniuotės, nei lekalų.
Aušra Urmanavičiūtė (g. 1966) tapo, parašė autobiografinę knygą, pjesę spektakliui, rašo laiškus. Dažnai ji tapo savo pamėgtą vieną motyvą: du žmones, moterį (karalienę Sabą) ir vyrą (karalių Saliamoną), žiūrinčius vienas į kitą. Tarp jų profilių – peizažas, kuris yra ypatingas ir svarbus Aušrai. Tai, kaip ji rašo savo knygoje, Boggestranda, „Gimdanti ola“ Norvegijoje.
Irena Misevičienė (1948-2022) baigė dailės studijas tuometiniame Šiaulių pedagoginiame institute. Dėstė Telšių taikomosios dailės technikume, mokytojavo Vievyje. XX a. dešimtajame dešimtmetyje ji patyrė religinį nušvitimą, po kurio jos kūrybos stilius pasikeitė. Irena dirbo daug, savitai ir tvirtai tikėdama tuo, ką daro. Jos nedidelis butas buvo nukrautas piešiniais. Kaip tai būna intensyviai kuriantiems menininkams, Irena per daug nesirūpino savo kūriniais – monotipijas spaudė ant paprasčiausio rašomojo popieriaus, jų pluoštai biro ant žemės, kai ji ko nors ieškodavo. „Visa kūryba vyksta per Dievo dvasią“, anotacijose būtinai parašydavo Irena.
Edmundas Monsielis (1897-1962) -Lenkijos menininkas autsaideris, kone visiškai atsiskyręs nuo išorinio pasaulio sukūrė apie 500 piešinių pieštuku, pasižyminčių pasikartojimais ir stulbinančiomis smulkmenomis. Menininkams autsaideriams dažnai klaidingai taikoma, kad jie turi tuščios erdvės baimę, bet tai visiškai tinka Monsielio atveju.
1942 m vokiečiams konfiskavus jo mažytę parduotuvėlę, jis, įsitikinęs, kad naciai nori ir jį suimti, pabėgo į mažą Liublino provincijos miestelį Wozuczyną ir prisiglaudė savo brolio namo palėpėje. Pasibaigus karui jis nesileido įtikinamas, kad pavojus jau praėjo ir tūnojo palėpėje iki mirties 1962 m. Pats save įkalinęs jis pradėjo kurti piešinius, kuriuose nuolat pasirodo tas pats ūsuotas veidas, sujungtas į ištisinį veidų tinklą be pradžios ir be pabaigos. Drabužiai būdingi religinio ar karališkojo statuso aplinkai. Piešiniuose esantis rašytinis tekstas yra religinio pobūdžio.
Jože Tisnikar (1928 – 1998 m.) – savamokslis slovėnų tapytojas, kurio tempera tapytuose paveiksluose dominuoja mirties tema. Jože turėjo sunkią vaikystę, baigė tik keturias pradinės mokyklos klases ir, mirus tėvui, turėjo dirbti kartono gamykloje. Dvejus metus praleido armijoje. Po karo tarnybos persikėlė į Slovenj Gradecą, kur įsidarbino vietinėje ligoninėje skrodimo asistentu. Ten jis dirbo iki pensijos 1983 m. Jo meninį kredo suformavo traumuojanti morgo aplinka. Per naktį jis dirbdavo skrodžiant lavonus, paryčiais juos atiduodavo artimiesiems. Ryte trumpam nusnausdavo, nueidavo į vonią nuplauti mirties kvapo ir imdavo teptukus, kad atvaizduotų matytus mirusiuosius. Tačiau vaizdavo juos ne mirusius, bet likus kelioms valandoms iki mirties. Jo studija buvo ligoninės rūsyje. Tisnikaro gyvenimas yra nuopolių ir prisikėlimų istorija. Per 25 metus, praleistus šaltame rūsyje skrodžiant lavonus, jis patyrė nervų pakrikimą, alkoholizmą, keletą kartų bandė nusižudyti, tačiau pajėgė tapti originaliu tapytoju, sugebėjusiu pavaizduoti prisikėlusių mirusiųjų pasaulį. Per 25 metus Tisnikar nutapė daugiau nei 400 paveikslų, tačiau depresijos priepuolių metu daugumą jų sunaikino. 1998 m. žuvo eismo įvykyje, netrukus po retrospektyvinės savo darbų parodos Slovenj Gradec galerijoje.
Naiviojo ir autsaiderių meno – Kondas centras įkurtas Estijoje, Viljandi mieste, 2003 m. Centas skirtas garsiausio Estijos naiviojo meno atstovo Paul Kondas (1900-1985) meno ekspozicijai, bet taip pat renka informaciją, parodas ir populiarina kitų Estijos naiviojo ir autsaiderių meno atstovų kūrybą. Kondas centro simbolis yra braškės, pagal garsiausią Kondas kūrinį – „Braškių valgytojai“.
Nors Kondas centre vyksta ir profesionalaus meno parodos, bet pagrindinė centro misija – tyrinėti, demonstruoti ir populiarinti Estijos autsaiderių meną. Šio centro direktorė Mari Vallikivi nuo 2004 m. pradėjo autsaiderių menininkų paieškas po visą šalį. Daug originalių menininkų ji sutiko 2004-2008 m. Dažniausiai tokie menininkai dirba paprastą darbą, gyvena mažuose miesteliuose ar kaimuose ir beveik neturi jokio sąlyčio su profesionaliu menu.
Vėliau daugiau koncentruotasi į žmonių su specialias poreikiais meną. Apsilankius 25 specialių poreikių įstaigose paaiškėjo, kad dauguma įstaigų darbuotojų kitaip supranta meną. Įstaigos personalas nemano, kad jų pacientai kuria meną – jie tiesiog piešia. Per dieną sukurti piešiniai vakare dažniausiai išmetami į šiukšlių dėžę. 2023 m. Kondas centras, remiamas Estijos kultūros fondo, nupirko daugiau nei 500 specialiųjų poreikių turinčių menininkų kūrinių. Pagrindinis kriterijus atrenkant kūrinius buvo jų meninė vertė, o kartais ir istorijos, susijusios su kūriniu. Kai kam piešimas yra vienintelė komunikavimo priemonė, kaip Ingrid, kuri yra kurčnebylė ir turi proto negalią. Jos niekas nesugebėjo išmokyti ženklų kalbos. Kai jai ko nors reikia, ji tai nupiešia ir perduoda įstaigos personalui.
Kondas centrą finansuoja Viljandi miesto valdžia, remia Estijos kultūros fondas ir Estijos lošimų mokesčių valdyba.
Šiuo metu centre vyksta paroda Toomik, Ole ir Mäetamm išgyvenimo menai.
Iki šių metų rugsėjo 29 d. Tartu, Valgoje ir Viljandi (Estijoje) dar galima aplankyti parodą „Paslėpti pasauliai plečiasi“, kurioje pristatomas Rytų Europos autsaiderių menas.
Tai vienas iš 2024 m. Europos kultūros sostinės – Tartu kultūrinių renginių. Parodoje pristatomi Rytų Europoje sukurti išskirtiniai autsaiderių menininkų darbai iki šiol nerodyti platesnei visuomenei. Eksponuojama daugiau nei 200 kūrinių iš autsaiderių meno kolekcijų iš 10 šalių.
Autsaiderių meno kūriniai negali būti suskirstyti į konkretų stilių, išskirti geografiškai ar laike. Tačiau jie turi kai ką bendro – ambicijų ir kompromisų stoką ir giliai jaučiamą nuoširdumą. Kartais menas yra vienintelė kūrėjo bendravimo su išoriniu pasauliu priemonė. Dažniausiai tai menas, gimęs socialinėje izoliacijoje psichiatrijos ligoninėse ar globos namuose.
Seniausi eksponuojami darbai yra iš Tartu universitetinės ligoninės psichiatrijos klinikos archyvų, Vengrijos mokslų akademijos psichiatrijos meno kolekcijos ir Silezijos muziejaus Katovicuose. Tarp žinomiausių autorių yra Edmundas Monsielis (1897–1962) ir Vengrijos autsaiderių meno klasikas – Pál István (1888–1944), dar žinomas kaip Vengrijos van Gogas. Centrinė parodos dalis skirta psichiatrijos pacientų kūrybai, leidžianti pažvelgti į dviejų ekscentriškų šiuolaikinių menininkų Michaelio Golzo (g. 1957) ir Lembaro Linderio (g. 1973) pasaulius, kuriais jie tvirtai tiki ir kuriuose gyvenimas gali būti prieglobstis ir išeitis.
Eksponuojami ir visame pasaulyje žinomų autsaiderių menininkių Annos Zemánkovos (1908–1986) ir Cecilie Markovos (1911–1998) darbai. Šių menininkių darbai buvo atrinkti ir šių metų Venecijos bienalei.
Valgos muziejus pristato portretus. Parodoje pagrindinis dėmesys skiriamas savęs ir kito žmogaus vaizdavimui, kaip būdui pažinti save ir aplinką, pabandyti pritapti ar atsispirti.
Mes naudojame slapukus, kurie užtikrina, kad Jums bus patogu naudotis tinklalapiu. Jei toliau naršysite mūsų tinklalapyje, tai tolygu Jūsų sutikimui su slapukų naudojimu.GeraiPrivatumo politika