Paskelbtas kvietimas registruotis 2025 m. Autsaiderių meno mugės dalyviais. Mugė vyks 2025 m. vasario 27- kovo 2 dienomis Niujorke, Metropolitan paviljone https://www.jotform.com/241193795097165 .
Mugės dalyviais gali būti galerijos, meno kūrinių prekeiviai ir kitos organizacijos. Individualių menininkų prašymai dalyvauti mugėje ir pristatyti savo kūrinius netenkinami.
Privaloma užtikrinti, kad numatomi mugėje eksponuoti kūriniai būtų sukurti savamokslių, autsaiderių menininkių, neturinčių akademinio išsilavinimo meno srityje.
Pirmą kartą dalyvaujantiems mugėje taikomas 200 dolerių negrąžinamas registracijos mokestis.
Molėtų dailės galerijoje atidaryta Lidos Meškaitytės akvarelių miniatiūrų paroda „Virš visų viršūnių“, kuri veiks iki balandžio 28d.
Lidija (Lydia, Lyden, Lida) gimė 1926 m. Antšvenčių kaime (Smalininkų vlsč.), kaimo seniūno Jono Meškaičio šeimoje. 1944 m. artėjant frontui traukėsi į Vakarus, tačiau nusprendė grįžti. Pasiekę Kauną, pailsėti įsikūrė subombarduotame name. Naktį įsisiautėjusi audra namą sugriovė. Lida atsidūrė po griūvančios sienos nuolaužomis. Jos gyvybę pavyko išgelbėti, tačiau abu dubens kaulai buvo sulaužyti. Sulaužytais dubens kaulais, kurių niekas nė negipsavo, du mėnesius pagulėjusi ligoninėje, Lidija išleista namo. Vos paeidama su ramentais, garlaiviu pasiekė Jurbarką. Kartu plaukęs milicininkas, turguje surado Meškaičių kaimyną, kuris ją parvežė į namus. O namai buvo išplėšti, apgyventi svetimų…
Kai gyvenimas kažką atima, tai mainais ir duoda… Metus negalėdama vaikščioti, Lidija pasiėmė pieštuką. Iš pradžių piešė kambarį, kruopščiai kopijavo nuotraukas ir žurnalų iliustracijas, o kai jau galėjo iš jo išeiti – gimtąją sodybą, kaimą, apylinkes. Piešė ir tapė artimų žmonių portretus, stebinančius ne tik išoriniu, bet ir psichologiniu panašumu. Vaizdavo ir save – išlikę šeši autoportretai. Pirmieji piešinėliai nutapyti ant atvirukų, knygų viršelių, nedidelių popieriaus lapelių. Pasak Tomo Sakalausko, Meškaitytė mažybėmis siekė negalimo – to, ko kitur nerasi, prie ko kitam sunku priartėti. Savo gabumų nelaikė talentu – sakė, kad jos menas gimsta iš meilės gamtai. Pas ją apsilankiusi ir apsidairiusi dailininkė B. Jacevičiūtė nusistebėjo: „Ką čia tapyti?“. Tuo tarpu Lidijai gamtoje nebuvo negražių dalykų – net iškylautojų paliktas šiukšlynas jos miniatiūroje nušvinta. Nutapė net miške pakartą šunelį… Jos peizažams nereikėjo platumų: užteko grumstelio su bruknės stiebeliu, samanos (miniatiūroje atrodančioje kaip didelis medis), uogų ar žiedų kekelės…
Sunku suvokti, kiek reikia kantrybės ir laiko, kad iš mažyčių taškelių sudėliotas soros grūdo dydžio dobilų galveles suguldytum į lauką… Piešimas Lidijai buvo Gyvenimas. Saldus ir alinantis. Skaudantis ir tekantis. Lidija niekam savo darbų neparduodavo. Jeigu pardavinėtų, iš menininkės virstų amatininke… Paklausta, kodėl nepiešia didelių paveikslų, Lidija atsakydavo, kad tada reikėtų daug brangių dažų, popieriaus, kad neturėtų kur jų dėti…
Lidija tapydavo vienumoje, dažniausiai gamtoje, nebaigtų darbų niekam nerodydavo. Daugiausia piešdavo vasarą, kai rankoms nešalta. Miniatiūras brūkšniuodavo, taškuodavo akvarele, beveik sausu plonyčiu voverės plaukų ar blakstienų teptuku (kartais tik vienu plaukeliu); joms gimti nepakakdavo mėnesio.
1993 m. dailininkė testamentu darbus (iš viso 765) dovanojo Lietuvai. Darbai saugomi Lietuvos dailės muziejuje.
Nuo 1993 m. geriausias būdas tyrinėti autsaiderių meną – kartais keistą, dažnai gana gražų ir įtraukiantį yra kasmetinė Autsaiderių meno mugė (OAF) – viena didžiausių ir svarbiausių savamokslio meno parodų pasaulyje. Šį savaitgalį baigėsi 32-oji Autsaiderių meno mugė.
Šių metų mugėje dalyvavo daugiau nei 60 galerijų. Einant galerijų labirintais nereikėtų skubėti. Parodos dalyviai – o kartais ir patys menininkai – yra šalia ir, skirtingai nei kitose meno mugėse, noriai bendrauja. Kūrinių istorijos dažnai yra tokios pat įdomios kaip ir pats menas.
Bronkso gyventojos Alexandria Deters išsiuvinėti portretai vaizduoja dvasines „kultines“ lyderes, kurios pasinaudojo savo galia, kad piktnaudžiautų, vogtų ir žudytų. Nubia Ortega dantyta keraminė žuvelė, Džordžijos Raselo lėlės, kurias sukurti menininkei prireikė 400 valandų. (Ji visas jas padarė po savo 60-ojo gimtadienio.) Issos Ibrahimo įžūlios skulptūros, įskaitant „Štai ateina sūnus“ su mergele Marija ir kūdikėliu Jėzumi. Visa tai – puiki paroda, bet kadangi tai yra meno mugė, viskas taip pat ir parduodama.
Parengta pagal https://gothamist.com/arts-entertainment/the-outsider-art-fair-is-back-in-chelsea-for-its-32nd-edition
Autsaiderių meno mugė (OAF) buvo įsteigta 1993 m. Mugės tikslas – padėti menininkams autsaideriams eksponuoti savo kūrinius. Šių metų mugėje dalyvauja 63 galerijos.
Sausio 31 d. vienam ryškiausių Lietuvos savamokslių menininkų – Stasiui Petrauskui būtų sukakę 74 metai. Prieš 14 metų šią žemę palikusio menininko gyvenimas nė iš tolo nebuvo panašus į autsaiderio, atsiskyrėlio. Jo namai buvo Panevėžio meninio gyvenimo caput mundi. Po spektaklių, gastrolių, parodų atidarymų ir kitų kultūrinių renginių visi keliai vedė pas Stasį Petrauską.
Jis norėjo būti tikru dailininku ir mažiausiai norėjo būti autsaideriu, bet taip jau buvo skirta. Netiko jo kūryba nei į profesionalų, nei į tautodailininkų kūrybos „lentynėles“. Sovietmečiu be aukštosios dailės mokyklos diplomo nebuvo jokių šansų pakliūti į respublikines vaizduojamosios ir taikomosios dailės parodas. Stasys dailės mokslų neragavo, viską per save ir iš savęs…Kratėsi jam svetimo liaudies menininko statuso. Jo kūryba turi šiokių tokių sąsajų su liaudies kultūra, bet jo kūrybos trajektorijos, inspiracijų šaltiniai, motyvai nusidriekė į profesionaliosios dailės lauką, kur jo niekas nelaukė.
Jo kūrybą galima pavadinti daugiau ar mažiau neoklasikine. Nutapė nemažai kultūros žmonių bei savo artimųjų portretų, sukūrė religinės tematikos paveikslų, skulptūrų bažnyčioms, ikonų cerkvėms.
Ne mažiau svarbi jo kūrybos dalis – meistriški, ironijos kupini piešiniai, neretai atitinkantys liaudiškąjį, anekdotinį stilių. Čia prasiveržė jo spalvingo gyvenimo patirtis, jo kaip pasakoriaus talentas, gebėjimas suriesti kokį istorijos fragmentą, dažnai kone be pradžios ir be pabaigos, tiesiog riebus kasdienio gyvenimo kąsnis, bet ne natūralistinis, buitinis, nors kaipgi be spalvingų buitinių detalių… Anatominės vyrų ir moterų kūno transformacijos, deformacijos, kurios siejasi su potyriais gyvenimo dugno, ne tik ir ne tiek socialinio, bet pikantiškojo jo sluoksnio. O dar rytietiškos erotikos ir sovietmečio anekdotų, liaudies nešvankybių priemaišos.
Nemažas jo indėlis į Lietuvos sakralinio meno lobyną. Stasys Petrauskas Tėvą Stanislovą pažinojo nuo paauglystės. Paberžė buvo jo sielos ramybės uostas: čia jis galėjo aprimti, užmiršti žemiškas pagundas, geidulius – atgauti pusiausvyrą, susikaupti, pasinerti į meninę kūrybą. Po Tėvo Stanislovo mirties pats prilygino jį šventiesiems, miegamojo lubose tarp šventųjų, madonų su kūdikiais nutapė ir Tėvą Stanislovą. Gulėdavo lovoje ir žvelgdavo į Tėvo Stanislovo atvaizdą lubose.
Stasys nemėgo ilgai krapštytis nei prie vieno paveikslo, nei prie vienos skulptūros. Jis mėgo viską atlikti tuoj pat, neretai palikdamas svečius ir užsidarydamas savo namuose prie molberto. Skulptūroms sugalvojo savitą techniką – išdrožtas skulptūras aprengdavo, o tada savitai apdirbdavo, apdorodavo paviršių.
Dailininko kūrinių yra Lietuvos dailės muziejuje ir daugybėje privačių kolekcijų Lietuvoje bei užsienyje – Australijoje, JAV, Rusijoje, Prancūzijoje ir kt.
Glenn Brady gimė ir augo Brisbeno priemiestyje, kuris buvo panašus į daugelį kitų priemiesčių – seni mediniai namai ir gamyklos, kurių durys visada atviros paaugliams, kuriems atsibodo mokykla ar namai. Kai Glenn buvo 15 metų jis metė mokyklą, 16 metų išėjo ir iš namų. Gatvė, alkoholis. 1993 pateko į psichiatrinę ligoninę, kur ir pradėjo piešti. Du kartus bandė stoti į meno kolegiją – nebuvo priimtas.
Dabar aš visą laiką tapau – pasakoja Glenn. Tai vienintelis dalykas, kuris mane palaiko, o kai esu ligoninėje – tai vienintelė priežastis neiškeliauti iš šio pasaulio. Aš piešiu tai ką žinau, tai ką mačiau, ką norėčiau matyti, vaiko akimis, paprastai ir gražiai.
Nutapė šimtus paveikslų, surengė apie 20 personalinių parodų. Tapo akrilu ir pastele ant drobės ar kartono. Paveiksluose atsispindi Brisbeno priemiesčio gatvėse praleistų metų patirtis.
Pastaraisiais metais vis didesnio susidomėjimo sulaukia japonų autsaiderių menas.
Užuomazga to, kas šiandien Japonijoje vadinama Aaru buryutto (brutalusis menas), galima laikyti 1939 m. Osakoje surengtą vaikų su protine negalia meno kūrinių parodą. Šiuo metu autsaiderių menas Japonijoje taip pat daugiausiai susijęs su neįgaliųjų globos įstaigomis. Neįgaliųjų meno kūrinių eksponavimo ir rėmimo pagrindinis tikslas yra neįgaliųjų integracija į visuomenę.
Pateikiame vienos iš japonų menininkių Suzuki Marie kūrinių nuotraukas.
Mokydamasi vidurinėje mokykloje Suzuki susirgo šizofrenija. Nepaisant to, kad ji laikoma menininke autsaidere, ji aktyviai dalyvauja meniniame gyvenime ir eksponuoja savo darbus įvairiose galerijose. Suzuki tapo spalvingus, šokiruojančius paveikslus, kuriuose vyrauja moterų kūnai.
Pradėkime nuo to, kad iki XX amžiaus tokio meno nebuvo, niekas apie jį nebuvo girdėjęs, niekam tai nebuvo įdomu, jis tiesiog neegzistavo. Bet atsiranda XX amžiaus pradžios modernistinis avangardinis menas, gimsta psichoanalizė, išlaisvinamos žmogaus vidinės galios – visų pirma irracionalumas, pasąmonės gaivalas, ekspresija ir menininkas pradedamas suvokti kitaip, nebe kaip pragmatiškas, viską apskaičiuojantis, tobulai iš anksto žinantis savo paveikslo pirminį vaizdą, bet kaip labai ekspresyvi, nekontroliuojama būtybė ir tuomet ir patys menininkai ir kultūros tyrėjai nukreipia žvilgsnį į tuos grynuolius, kurie yra marginalai, kurie yra asocialūs asmenys, kurie gal būt yra recedyvistai, kurie yra šizofrenikai, bet pas kuriuos būtent tos savybės, tas gaivalas, ta pasąmonė ryškiausiai reiškiasi ir tuomet būten tie autsaideriai tampa pagrindiniu avangardinio meno resursu. Aišku tuo metu dar slaptu. Na tarkim koks Pikaso slapta eina į Ruso – Paryžiaus primityvisto studijėlę, su juo bendrauja iš jo semiasi būtent tos pasąmonės jėgos, tos kūrybinės laisvės ir taip elgiasi daugelis menininkų. Reikia pripažinti, kad vokiečių ekspresionistai, prancūzų siurrealistai turėjo kontaktų su autsaideriais, kurie tuo metu dar nebuvo žinomi ir nebuvo įdomūs visuomenei ir jie, kaip kanibalai, tiesiog siurbė tą energiją autsaideriško pasaulio ir ją legalizavo jau savo kūryboje – siurrealistinėse arba ekspresionistinėse vizijose. Tai taip po truputį autsaiderių menas tampa svarbus, po to jis tampa labai svarbus ir lemtingas, norint suvokti modernistinį avangardinį meną. Autsaiderių menas čia jau tampa slaptuoju resursu ir integruojasi į tą pasaulį.
Menininkė, kuratorė Oksana Judakova:
Kas mūsų kalboje yra autsaideriai ir kas turima omenyje sakant „autsaiderių menas“ nereikėtų maišyti. Nes autsaideriai, kaip dažnai vartojam, tai būtų nepritapėliai, atskalūnai ir pan. Čia kalbam apie ausaiderių meną, o tai yra savamokslių, vizionierių ir nesekančių jokia tradicija – nei liaudies meno, nei profesionalaus meno, jokia estetine tradicija. Tai yra autsaiderizmas. O nekalbam dėl to, kad dar nėra mūsų diskurse, na nėra dar pas mus to meno. Jei meninką pagimdo jo Alma mater, tai autsaiderio menininko jokia institucija nepagimdo. Jis išsiveržia kaip grynas šaltinis ir jei jo neatranda kuratorius ar kolekcionierius, kas yra populiaru užsienyje, tai jo ir nėra.
Menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis:
Tas potencialus resursas autsaiderių meno tikrai yra. Tikrai yra miesteliuose, tikrai yra psichiatrinėse ligoninėse, tikrai yra vienišių bakūžėse Lietuvos kaimuose, bet jis nepakliūna į jokius klasifikacijos mechanizmus.
Mes naudojame slapukus, kurie užtikrina, kad Jums bus patogu naudotis tinklalapiu. Jei toliau naršysite mūsų tinklalapyje, tai tolygu Jūsų sutikimui su slapukų naudojimu.
