Molėtų dailės galerijoje atidaryta Lidos Meškaitytės akvarelių miniatiūrų paroda „Virš visų viršūnių“

Molėtų dailės galerijoje atidaryta Lidos Meškaitytės akvarelių miniatiūrų paroda „Virš visų viršūnių“, kuri veiks iki balandžio 28d.

Lidija (Lydia, Lyden, Lida) gimė 1926 m. Antšvenčių kaime (Smalininkų vlsč.), kaimo seniūno Jono Meškaičio šeimoje. 1944 m. artėjant frontui traukėsi į Vakarus, tačiau nusprendė grįžti. Pasiekę Kauną, pailsėti įsikūrė subombarduotame name. Naktį įsisiautėjusi audra namą sugriovė. Lida atsidūrė po griūvančios sienos nuolaužomis. Jos gyvybę pavyko išgelbėti, tačiau abu dubens kaulai buvo sulaužyti. Sulaužytais dubens kaulais, kurių niekas nė negipsavo, du mėnesius pagulėjusi ligoninėje, Lidija išleista namo. Vos paeidama su ramentais, garlaiviu pasiekė Jurbarką. Kartu plaukęs milicininkas, turguje surado Meškaičių kaimyną, kuris ją parvežė į namus. O namai buvo išplėšti, apgyventi svetimų…

Kai gyvenimas kažką atima, tai mainais ir duoda… Metus negalėdama vaikščioti, Lidija pasiėmė pieštuką. Iš pradžių piešė kambarį, kruopščiai kopijavo nuotraukas ir žurnalų iliustracijas, o kai jau galėjo iš jo išeiti – gimtąją sodybą, kaimą, apylinkes. Piešė ir tapė artimų žmonių portretus, stebinančius ne tik išoriniu, bet ir psichologiniu panašumu. Vaizdavo ir save – išlikę šeši autoportretai. Pirmieji piešinėliai nutapyti ant atvirukų, knygų viršelių, nedidelių popieriaus lapelių.
Pasak Tomo Sakalausko, Meškaitytė mažybėmis siekė negalimo – to, ko kitur nerasi, prie ko kitam sunku priartėti. Savo gabumų nelaikė talentu – sakė, kad jos menas gimsta iš meilės gamtai. Pas ją apsilankiusi ir apsidairiusi dailininkė B. Jacevičiūtė nusistebėjo: „Ką čia tapyti?“. Tuo tarpu Lidijai gamtoje nebuvo negražių dalykų – net iškylautojų paliktas šiukšlynas jos miniatiūroje nušvinta. Nutapė net miške pakartą šunelį… Jos peizažams nereikėjo platumų: užteko grumstelio su bruknės stiebeliu, samanos (miniatiūroje atrodančioje kaip didelis medis), uogų ar žiedų kekelės…

Sunku suvokti, kiek reikia kantrybės ir laiko, kad iš mažyčių taškelių sudėliotas soros grūdo dydžio dobilų galveles suguldytum į lauką… Piešimas Lidijai buvo Gyvenimas. Saldus ir alinantis. Skaudantis ir tekantis. Lidija niekam savo darbų neparduodavo. Jeigu pardavinėtų, iš menininkės virstų amatininke… Paklausta, kodėl nepiešia didelių paveikslų, Lidija atsakydavo, kad tada reikėtų daug brangių dažų, popieriaus, kad neturėtų kur jų dėti…

Lidija tapydavo vienumoje, dažniausiai gamtoje, nebaigtų darbų niekam nerodydavo. Daugiausia piešdavo vasarą, kai rankoms nešalta. Miniatiūras brūkšniuodavo, taškuodavo akvarele, beveik sausu plonyčiu voverės plaukų ar blakstienų teptuku (kartais tik vienu plaukeliu); joms gimti nepakakdavo mėnesio.

1993 m. dailininkė testamentu darbus (iš viso 765) dovanojo Lietuvai. Darbai saugomi Lietuvos dailės muziejuje.

 
Skaitykite daugiau: https://www.lrytas.lt/bendraukime/man-rupi/2023/01/09/news/likimo-nuskriaustos-dailininkes-l-meskaitytes-kurybinis-palikimas-neturi-analogu-pasaulyje-25748264

Nuotraukos iš http://rinkinys.ldm.lt/Virtualios%20parodos/Meskaityte/max801.htm