Drapana

Einu anksti miegoti. Kodėl? Todėl, kad joks filmas ar knyga neprilygsta sapnams. Ar piešiu sapnus? Miegas ir sapnai – viena iš temų. Pagrindinė tema – žmonės, kaip Šarūno Barto filmuose, užsidarę savo pasaulyje. Kartais iš jo išeina į realų pasaulį, bet jis jiems per didelis.

Esu laisvas menininkas. Pinigus uždirbu kitame darbe. Tai suteikia visišką laisvę kurti. Jei dalininkas dirba prie paveikslo, tai aš ilsiuosi. Nesistengiu tapyti taip, kad paveikslą būtų galima parduoti – tapau ant bet ko, bet ką, bet kaip.

Nenoriu būti žinomas, todėl reikia slapyvardžio. „Drapana“ – nudėvėtas drabužis. Šis slapyvardis atitinka mane ir, kaip ir drabužis, paslepia kas ten po juo.

Mano draugas, kurį pasiėmė marios, sakydavo, kad paveikslo dydžiui ribų nėra. Aš neturėjau tokio polėkio, bet labai norėjosi piešti didelius. Tam sąlygų nebuvo ir nėra, todėl tapau nedidelio formato (60×60 ar 60x 120 cm) paveikslus. Prie vieno užtrunku nuo valandos iki trijų – kaip tik tiek, kad šis užsiėmimas nevirstų darbu. Dauguma paveikslų kvadratiniai. Žmogaus akiai labiau įprastas pailgas stačiakampis. Piešiant taip pat pritrūksta erdvės į šonus ar viršun–žemyn, bet toks jau formatas gaunasi per pusę perpjovus standartinį kartono lapą.

Kartonai džiūdami ar sandėliuojami dažnai susiglaudžia ir sulimpa. Kai kuriuos pataisau, kai kurių jau nebepavyksta. Taip ir turi būti. Čia kaip su viskuo šioje žemėje – kas jau kam lemta.

Nebesistengiu nupiešti tobulo paveikslo. Žinau, kad nenupiešiu (pasiteisinu, kad nieko nėra absoliučiai tobulo). Stengiuosi pamiršt ką nupiešiau ir nesikartot. Pamiršt išeina, nesikartot – ne visada.