Uncategorized

Sunaikinti unikalūs Ukrainos menininkės autsaiderės kūriniai

Viena žymiausių Ukrainos menininkių autsaiderių – Polina Rayko (1928–2004) didžiąją gyvenimo dalį pragyveno kaip dauguma kaimo moterų: dirbo kolūkyje, tvarkėsi namuose, rūpinosi vyru ir dviem vaikais. Per mažiau nei 10 metų Polinai teko išgyventi dukters ir vyro mirtį, alkoholiko sūnaus smurtą ir įkalinimą. Sūnus galiausiai mirė nuo kepenų ligos, praėjus porai metų po kitų šeimos narių mirties. Polina liko viena ir atsidūrė gilioje psichologinėje krizėje. Laimei, menas tapo jos terapija.

Polina pirmą kartą gyvenime paėmė teptuką būdama 69 metų ir pradėjo tapyti. „Kad neverkčiau, pradėjau dainuoti, atsistojau ant stalo, piešiau ir dainavau: namas tuščias.“ Ji rado paguodą kūryboje ir per 4 metus ištapė paveikslais visus savo namus. Kai kurie jos nutapyti vaizdai įkvėpti asmeninio gyvenimo, kiti – religinių įsitikinimų ir politinių pažiūrų. Kiekvienas iš jų atspindi Polinai svarbią idėją: angelas su raudona žvaigžde, apsuptas baltų balandžių; Dievo Motina su kūdikiu; mergaitė, kuri atrodo kaip kareivis arba slaugytoja, su šautuvais už nugaros ir kt. Tokia vaizdų gausa jos namus paverčia itin emocinga erdve –  lyg žvelgtum į atvirą žmogaus vidinį pasaulį. Polinos kūryba buvo jos protestas prieš nekontroliuojamą skausmą, kurį sukelia gyvenimas.

Beveik dešimt metų Polinos Rayko darbai plačiajai visuomenei buvo nežinomi. Tačiau ilgainiui jos ištapytas namas tapo viena garsiausių turistinių vietų Chersono regione. Jis patraukė ne tik vietos menininkų ir meno gerbėjų, bet ir tarptautinių meno apžvalgininkų, muziejų kuratorių dėmesį visame pasaulyje.

Deja, 2023 m. liepą Polinos Rayko namas kartu su jame esančiais paveikslais buvo užlietas rusams susprogdinus Kachovkos užtvanką. Oleškų kaimas, kuriame yra namas, vis dar okupuotas Rusijos.

Tekstui panaudota https://www.rukharthub.com/ukrainian-naive-art/

Nuotraukos pasiskolintos: https://kitkemp.com/day-to-day/2022/02/against-all-odds-polina-rayko/#post-3

https://spacesarchives.org/explore/search-the-online-collection/road-to-paradise/

NEATRASTO IR NESUPRASTO MENININKO MUZIEJUS

Prieš metus Svobiškėlio kaime, Molėtų rajone, duris atvėrė „Neatrasto ir nesuprasto menininko“ muziejus.

Tai mažai kam žinomo menininko Audrio Purlio meno darbų muziejus įsteigtas jo sesers Giedrės Purlytės iniciatyva, pagerbiant visus kuriančius žmones, kurie nesimaudo šlovės spinduliuose ir kurie kuria tyliai, kuria savo erdvėj, kuria iš dūšios ne tam kad jiems paplotų, juos pagirtų, o todėl, kad jie negali nekurti. 2024 metais Venecijos bienalė buvo skirta autsaiderių menui, kuris pritrenkia savo tikrumu, nuoširdumu. Šitą namelį („Neatrasto ir nesuprasto menininko“ muziejų) ten nuvežus, jis ne tik neiškristų iš konteksto, bet jam ten būtų labai gerai, pastebi Giedrė.

Menininkas turėjo psichologinių sunkumų, sirgo psichikos liga. Visuomenėje vis dar gajos šias temas apraizgiusios stigmos kurstė nesaugumo jausmą ir kūrėjas užsisklendė savyje, bendravo su keletu artimiausių žmonių, o kūrybą saugojo nuo pašalinių akių.

„Kitoks – žiauri diagnozė – kitoks / Vienatvė skaudžiai spaudžia ranką / Visi pašėlę breiką šoks / Ir šoksiu aš / tačiau per langą. Baltoji varna be sparnų / tarp vištų tupi ant laktos / šešėlis nardo tarp dienų su tatuiruote ant kaktos. Ir meditacija stikle / ir bandymas nykus pritapti / ir veidrodžio tylusis ne / ir juodos raidės juodą naktį.“ Audris tuos eilėraščius karpydavo iš spalvotų popierių ir klijuodavo ant sienų“, – sako tapytoja Giedra Purlytė.

Giedrės pasakojimą apie Audrių Purlį ir jo kūrybą žiūrėkite https://www.youtube.com/watch?v=MnxGeLkHzV4

Taip pat: https://www.lrt.lt/naujienos/kultura/12/2283366/moletu-rajone-neatrasto-ir-nesuprasto-menininko-muziejus?srsltid=AfmBOopX4eerw01LTfi4MISFmEx9ooFhhGPphcGnsYRHoqkWFvOy3ONp

Autsaiderių meno galerija Prahoje

Birželio 17 d. atidaryta jau trisdešimtoji autsaiderių meno paroda galerijoje „Art brut Prague“. „Art brut Prague“ yra pirmoji parodų erdvė Prahoje, skirta išskirtinai menininkų, kurie dėl įvairių priežasčių negali arba nenori prisijungti prie pagrindinės meno srovės, darbams.

„Čia viskas iškeliama išdidžiai

ir dar aštriau,

pasaulis pilnas briaunų,

į kurias mes

daug kartų esame susižeidę.“

Citata, paimta iš Josefo Čapeko knygos „Kukliausias menas“, pasitinka visus lankytojus prie įėjimo kaip užuomina apie tai, su kokiais darbais jie čia susidurs.

Siekiant aiškiai apibrėžti galeriją, pavadinimas buvo pasirinktas pagal garsųjį tapytojo Jeano Dubuffet terminą „art brut“ – čekų kalba paprastai verčiamas kaip „menas neapdorotoje būsenoje“.

Tačiau ne visi menininkai, kuriuos galerija reprezentuos, būtinai patenka į įprastą „art brut“ kategoriją. Kai kurie iš jų dėl įvairių priežasčių tampa autsaideriais, nors neturėtų būti priskiriami šiai kategorijai.

Menininkų atranką iš esmės lemia bet kokio sąmoningo skaičiavimo, kuriuo siekiama sėkmės šiuolaikinio meno pasaulyje, nebuvimas jų darbuose.

Galerija taip pat nori paremti menininkus autsaiderius, siūlydama parduoti jų kūrinius.

Galerija dirba penkias popietes per savaitę, antradieniais–šeštadieniais 14–19 val.

  www.artbrutpraha.cz

artbrut.praha@gmail.com

+420 606 028 942 (darbo valandomis)

+420 602 646 665 (ne darbo valandomis)

Pašto adresas: Galerie Art brut Praha, Resslova 300/6,

120 00 Praha 2 – Nové Město.

Autsaiderių meno paroda Paryžiuje

Šių metų birželio 11 d. Didžiuosiuose rūmuose Paryžiuje atidaroma įspūdinga autsaiderių meno paroda, kuri vyks iki rugsėjo 21 d. Parodoje bus eksponuojama virš 300 darbų, per keturiasdešimt penkerius metus surinktų kolekcininko Bruno Decharme ir padovanotų Nacionaliniam Žoržo Pompidu meno ir kultūros centrui. Dauguma autsaiderių menininkų kūrinių, sukurtų visuomenės paraštėse, kartais slapta, pateko kolekcininkui atsitiktinai arba per menininkams autsaideriams artimus žmones. Buvę už pripažinto meno pasaulio ribų, šiandien jie yra reikšmingas meno istorijos puslapis.

https://www.grandpalais.fr/fr/programme/art-brut

Žemaičių dailės muziejuje atidaryta autsaiderių meno paroda

Žemaičių dailės muziejuje atidaryta autsaiderių meno paroda

Žemaičių dailės muziejuje atidaryta autsaiderių meno paroda.

Apie parodą žiūrėkite LRT mediatekoje, laidoje „Kultūros diena“: https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000390871/autsaideriu-meno-paroda-lietuviu-liaudies-dainu-metai-ir-ledo-skulpturos-jelgavoje

Parodoje pavyko surinkti 18 skirtingų menininkų autsaiderių kūrinius.

Parodos kuratorė Oksana Judakova nesiūlo autsaiderių meno lyginti su profesionalų. Autsaiderių meną derėtų pripažinti ir rasti jam vietą.

Tai yra menininkai, ir vieni iš jų yra savamoksliai, kiti – pasimokę. Net ir tie, kurie baigę mokslus, jų kūryba yra paveikta, kokio nors faktoriaus, pavyzdžiui religinio nušvitimo, kuris pakeičia žmogų. Ir žmogų ir jo kūrybą.  Gali būti liga, ypatingai, sakyčiau, psichikos liga. Gali būti senatvė – pasikeitusios gyvenimo sąlygos.

Tai yra tokie nematomi žmonės mūsų visuomenėje. Mes žinome apie juos, bet mes jų visiškai nematome. Kai matau, kaip yra užsienyje… Mums dar viskas priekyje. O per tą laiką jie dingsta – tokie kūriniai, tokie menininkai, neužfiksuoti, neišsaugoti.  Aš šioje temoje esu du metus, bet jau vien per tą laiką ne kartą girdėjau, kad čia viskas, kas liko…, laidoje pasakoja Oksana Judakova.

Taisyklėmis nesudrausmintas talentas

Taisyklėmis nesudrausmintas talentas

Sausio 16 d. Juozo Miltinio dramos teatre atidaryta paroda skirta Stasio Petrausko, Panevėžio Bitlo, 75-mečiui paminėti “Taisyklėmis nesudrausmintas talentas”.

Kaip R. Rachlevičiūtės knygoje “Stasys Petrauskas (1950-2010); Panevėžio Bitlas” rašė jo artimas bičiulis skulptorius Rimantas Idzelis – Panevėžyje buvo du dėmesio verti objektai: Miltinio teatras ir Petrauskas. Stasio namai buvo meninio Panevėžio caput mundi. Po premjeros šio miesto dramos teatre ar kitų kultūrinių renginių visi keliai vedė pas Stasį Petrauską. Bohemiškas Stasio atsainumas, išdidi laikysena ir blevyzgos, ypač sovietmečiu, hipnotizavo saldžia laisvės dvasia, kuri daugelį žmonių traukė prie jo, nors kai ką ir atgrasydavo. Rašytojas Kazys Saja jį apibudina, kaip vieną iš pačių įdomiausių, pačių mįslingiausių žmonių, sutiktų jo gyvenime.

Stasys Petrauskas pelnytai įrašytas į virtualią Panevėžio krašto Šlovės alėją. Talentingas savamokslis menininkas tapė, kūrė grafiką, medžio skulptūras. Vertingi jo meniškai atlikti piešiniai, kuriuose satyriškai improvizavo, parodijavo sovietmečio užnugario vaizdus, nuplėšdamas veikėjų kaukes. Įdomus Stasio Petrausko žodinis palikimas. Būdamas labai religingas, netgi rašė pamokslus kunigams. Dažnai lankydavosi pas Tėvą Stanislovą Paberžėje.

Šis kūrybinis projektas primins visuomenei neeilinę asmenybę. Penkių menininkų tapybos darbai ir keletas asambliažų, sukurtų remiantis Stasio Petrausko žodiniu palikimu, atspindi jo asmenybės ir kūrybos laisvę, dvasingumą, nepakantumą suvaržymams ir taisyklėms. Parodoje eksponuojami ir paties Stasio Petrausko kūriniai.

https://www.miltinioteatras.lt/naujienos/parodos-taisyklemis-nesudrausmintas-talentas-atidarymas/

Ir saulė, ir mėnulis, ir visos žvaigždės

Ir saulė, ir mėnulis, ir visos žvaigždės

„Vilkamirgės“ galerijoje baigėsi autsaiderių meno paroda „Ir saulė, ir mėnulis, ir visos žvaigždės“.

Tai jau antra paroda tokiu pavadinimu. 2022 m. Vilkamirgės galerijoje buvo surengta paroda apie Orvidų sodybą įvairių autorių fotografijose https://www.vilkmerge.lt/paroda-ir-saule-ir-menulis-ir-visos-zvaigzdes-orvidu-sodyba-fotografijose-vilkamirges-galerijoje/ .

Šių metų parodoje pristatyta virš dešimties autorių kūrinių. Pristatome keletą iš jų.

Ina Šaukščiūtė (g. 1971 m.) turi judėjimo negalią ir gyvena socialinės globos namuose. Seniau jai patiko keramikos užsiėmimai, visus savo darbus lipdė iš mažų molio rutuliukų. Kai keramikos užsiėmimų nebeliko, smulkių detalių („rutuliukų“) stilistika persikėlė į piešinius.

Gediminas Borisevičius (1972-2012) žmones-stulpus ir galvas iš malkų medienos drožė nuo dvylikos metų. Jis labai norėjo mokytis vaikų meno mokykloje, tačiau ten nuvykus pritarimo nesulaukė, todėl net nebandė stoti. Vėliau ruošėsi stojamiesiems į dailės institutą. Po pirmo bandymo jam buvo pasakyta: labai įdomus, bet nepasiruošęs. Po antro: pasiruošęs, bet neįdomus. Daugiau stoti nebandė. Dirbo statybininku. Skulptūrų beveik nebedrožė. 2012 m. žuvo autokatastrofoje.

G.Borisevičius. Potretai. Tapyba ant kaulo.

Rimvydas yra buvęs fizinės kultūros mokytojas, o dabar gyvena socialinės globos namuose. Čia jis apie penkis metus piešė, bet dėl sveikatos problemų nustojo. Abstraktūs linijiniai piešiniai yra sudėtingos erdvinės struktūros, pripildytos spalvų – tarsi spalvotomis linijomis nuausti tolimi ir saulėti pasauliai. Piešdamas Rimvydas nenaudojo nei liniuotės, nei lekalų.

Aušra Urmanavičiūtė (g. 1966) tapo, parašė autobiografinę knygą, pjesę spektakliui, rašo laiškus. Dažnai ji tapo savo pamėgtą vieną motyvą: du žmones, moterį (karalienę Sabą) ir vyrą (karalių Saliamoną), žiūrinčius vienas į kitą. Tarp jų profilių – peizažas, kuris yra ypatingas ir svarbus Aušrai. Tai, kaip ji rašo savo knygoje, Boggestranda, „Gimdanti ola“ Norvegijoje.

Irena Misevičienė (1948-2022) baigė dailės studijas tuometiniame Šiaulių pedagoginiame institute. Dėstė Telšių taikomosios dailės technikume, mokytojavo Vievyje. XX a. dešimtajame dešimtmetyje ji patyrė religinį nušvitimą, po kurio jos kūrybos stilius pasikeitė. Irena dirbo daug, savitai ir tvirtai tikėdama tuo, ką daro. Jos nedidelis butas buvo nukrautas piešiniais. Kaip tai būna intensyviai kuriantiems menininkams, Irena per daug nesirūpino savo kūriniais – monotipijas spaudė ant paprasčiausio rašomojo popieriaus, jų pluoštai biro ant žemės, kai ji ko nors ieškodavo. „Visa kūryba vyksta per Dievo dvasią“, anotacijose būtinai parašydavo Irena.

Edmundas Monsielis

Edmundas Monsielis

Edmundas Monsielis (1897-1962) -Lenkijos menininkas autsaideris, kone visiškai atsiskyręs nuo išorinio pasaulio sukūrė apie 500 piešinių pieštuku, pasižyminčių pasikartojimais ir stulbinančiomis smulkmenomis. Menininkams autsaideriams dažnai klaidingai taikoma, kad jie turi tuščios erdvės baimę, bet tai visiškai tinka Monsielio atveju.

1942 m vokiečiams konfiskavus jo mažytę parduotuvėlę, jis, įsitikinęs, kad naciai nori ir jį suimti, pabėgo į mažą Liublino provincijos miestelį Wozuczyną ir prisiglaudė savo brolio namo palėpėje. Pasibaigus karui jis nesileido įtikinamas, kad pavojus jau praėjo ir tūnojo palėpėje iki mirties 1962 m. Pats save įkalinęs jis pradėjo kurti piešinius, kuriuose nuolat pasirodo tas pats ūsuotas veidas, sujungtas į ištisinį veidų tinklą be pradžios ir be pabaigos. Drabužiai būdingi religinio ar karališkojo statuso aplinkai. Piešiniuose esantis rašytinis tekstas yra religinio pobūdžio.

Tekstui panaudota ir darbų nuotraukos pasiskolintos iš https://abcd-artbrut.net/en/collection/monsiel-edmund/ https://www.outsiderartfair.com/artists/edmund-monsiel

1 2 3 4