Stasys Petrauskas – Panevėžio Bitlas
Sausio 31 d. vienam ryškiausių Lietuvos savamokslių menininkų – Stasiui Petrauskui būtų sukakę 74 metai. Prieš 14 metų šią žemę palikusio menininko gyvenimas nė iš tolo nebuvo panašus į autsaiderio, atsiskyrėlio. Jo namai buvo Panevėžio meninio gyvenimo caput mundi. Po spektaklių, gastrolių, parodų atidarymų ir kitų kultūrinių renginių visi keliai vedė pas Stasį Petrauską.
Jis norėjo būti tikru dailininku ir mažiausiai norėjo būti autsaideriu, bet taip jau buvo skirta. Netiko jo kūryba nei į profesionalų, nei į tautodailininkų kūrybos „lentynėles“. Sovietmečiu be aukštosios dailės mokyklos diplomo nebuvo jokių šansų pakliūti į respublikines vaizduojamosios ir taikomosios dailės parodas. Stasys dailės mokslų neragavo, viską per save ir iš savęs…Kratėsi jam svetimo liaudies menininko statuso. Jo kūryba turi šiokių tokių sąsajų su liaudies kultūra, bet jo kūrybos trajektorijos, inspiracijų šaltiniai, motyvai nusidriekė į profesionaliosios dailės lauką, kur jo niekas nelaukė.
Jo kūrybą galima pavadinti daugiau ar mažiau neoklasikine. Nutapė nemažai kultūros žmonių bei savo artimųjų portretų, sukūrė religinės tematikos paveikslų, skulptūrų bažnyčioms, ikonų cerkvėms.
Ne mažiau svarbi jo kūrybos dalis – meistriški, ironijos kupini piešiniai, neretai atitinkantys liaudiškąjį, anekdotinį stilių. Čia prasiveržė jo spalvingo gyvenimo patirtis, jo kaip pasakoriaus talentas, gebėjimas suriesti kokį istorijos fragmentą, dažnai kone be pradžios ir be pabaigos, tiesiog riebus kasdienio gyvenimo kąsnis, bet ne natūralistinis, buitinis, nors kaipgi be spalvingų buitinių detalių… Anatominės vyrų ir moterų kūno transformacijos, deformacijos, kurios siejasi su potyriais gyvenimo dugno, ne tik ir ne tiek socialinio, bet pikantiškojo jo sluoksnio. O dar rytietiškos erotikos ir sovietmečio anekdotų, liaudies nešvankybių priemaišos.
Nemažas jo indėlis į Lietuvos sakralinio meno lobyną. Stasys Petrauskas Tėvą Stanislovą pažinojo nuo paauglystės. Paberžė buvo jo sielos ramybės uostas: čia jis galėjo aprimti, užmiršti žemiškas pagundas, geidulius – atgauti pusiausvyrą, susikaupti, pasinerti į meninę kūrybą. Po Tėvo Stanislovo mirties pats prilygino jį šventiesiems, miegamojo lubose tarp šventųjų, madonų su kūdikiais nutapė ir Tėvą Stanislovą. Gulėdavo lovoje ir žvelgdavo į Tėvo Stanislovo atvaizdą lubose.
Stasys nemėgo ilgai krapštytis nei prie vieno paveikslo, nei prie vienos skulptūros. Jis mėgo viską atlikti tuoj pat, neretai palikdamas svečius ir užsidarydamas savo namuose prie molberto. Skulptūroms sugalvojo savitą techniką – išdrožtas skulptūras aprengdavo, o tada savitai apdirbdavo, apdorodavo paviršių.
Dailininko kūrinių yra Lietuvos dailės muziejuje ir daugybėje privačių kolekcijų Lietuvoje bei užsienyje – Australijoje, JAV, Rusijoje, Prancūzijoje ir kt.
Plačiau apie šio išskirtinio menininko gyvenimą ir kūrybą galima paskaityti Ramutės Rachlevičiūtės knygoje „Stasys Petrauskas (1950-2010): Panevėžio Bitlas“, taip pat internete http://www.stasyspetrauskas.lt/ http://www.paneveziomuziejus.lt/files/krasto_istorija/Rachleviciute_savamoksliu_2020.pdf ,
Medžiaga tekstui ir darbų nuotraukos taip pat pasiskolintos iš šių interneto svetainių.
