Apie autsaiderių meną ir mūsų projektą galima išgirsti balandžio 25 d. LRT laidoje Ryto allegro

Menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis:

Pradėkime nuo to, kad iki XX amžiaus tokio meno nebuvo, niekas apie jį nebuvo girdėjęs, niekam tai nebuvo įdomu, jis tiesiog neegzistavo. Bet atsiranda XX amžiaus pradžios modernistinis avangardinis menas, gimsta psichoanalizė, išlaisvinamos žmogaus vidinės galios – visų pirma irracionalumas, pasąmonės gaivalas, ekspresija ir menininkas pradedamas suvokti kitaip, nebe kaip pragmatiškas, viską apskaičiuojantis, tobulai iš anksto žinantis savo paveikslo pirminį vaizdą, bet kaip labai ekspresyvi, nekontroliuojama būtybė ir tuomet ir patys menininkai ir kultūros tyrėjai nukreipia žvilgsnį į tuos grynuolius, kurie yra marginalai, kurie yra asocialūs asmenys, kurie gal būt yra recedyvistai, kurie yra šizofrenikai, bet pas kuriuos būtent tos savybės, tas gaivalas, ta pasąmonė ryškiausiai reiškiasi ir tuomet būten tie autsaideriai tampa pagrindiniu avangardinio meno resursu. Aišku tuo metu dar slaptu. Na tarkim koks Pikaso slapta eina į Ruso – Paryžiaus primityvisto studijėlę, su juo bendrauja iš jo semiasi būtent tos pasąmonės jėgos, tos kūrybinės laisvės ir taip elgiasi daugelis menininkų. Reikia pripažinti, kad vokiečių ekspresionistai, prancūzų siurrealistai turėjo kontaktų su autsaideriais, kurie tuo metu dar nebuvo žinomi ir nebuvo įdomūs visuomenei ir jie, kaip kanibalai, tiesiog siurbė tą energiją autsaideriško pasaulio ir ją legalizavo jau savo kūryboje – siurrealistinėse arba ekspresionistinėse vizijose. Tai taip po truputį autsaiderių menas tampa svarbus, po to jis tampa labai svarbus ir lemtingas, norint suvokti modernistinį avangardinį meną. Autsaiderių menas čia jau tampa slaptuoju resursu ir integruojasi į tą pasaulį.

Menininkė, kuratorė Oksana Judakova:

Kas mūsų kalboje yra autsaideriai ir kas turima omenyje sakant „autsaiderių menas“ nereikėtų maišyti. Nes autsaideriai, kaip dažnai vartojam, tai būtų nepritapėliai, atskalūnai ir pan. Čia kalbam apie ausaiderių meną, o tai yra savamokslių, vizionierių ir nesekančių jokia tradicija – nei liaudies meno, nei profesionalaus meno, jokia estetine tradicija. Tai yra autsaiderizmas. O nekalbam dėl to, kad dar nėra mūsų diskurse, na nėra dar pas mus to meno. Jei meninką pagimdo jo Alma mater, tai autsaiderio menininko jokia institucija nepagimdo. Jis išsiveržia kaip grynas šaltinis ir jei jo neatranda kuratorius ar kolekcionierius, kas yra populiaru užsienyje, tai jo ir nėra.

Menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis:

Tas potencialus resursas autsaiderių meno tikrai yra. Tikrai yra miesteliuose, tikrai yra psichiatrinėse ligoninėse, tikrai yra vienišių bakūžėse Lietuvos kaimuose, bet jis nepakliūna į jokius klasifikacijos mechanizmus.