V. Vasiliausko paveikslai apie būties troškulį

2020 m. išleista knyga-albumas „Vincentas Vasiliauskas – snaiperis, krautuvininkas, tapytojas“ („Baltos lankos“, sudarė Vaidotas Žukas). Pristatome kiek patrumpintą vieną iš knygos esė.

Vincas Vasiliauskas (1895–1989) tapė pora savo gyvenimo pabaigos dešimtmečių, jau išėjęs į pensiją. Tik pradinį išsilavinimą turėjęs senolis jau buvo nugyvenęs didžiąją savo gyvenimo sudėtingos biografijos dalį, nudirbęs, regis, visus įmanomus darbus: nuo krautuvininko, snaiperio iki mėsos kapotojo, pergyvenęs karą ir Sibirą, išauginęs vaikus ir anūkus. Tik sukaupus patirties išmintį gaivališkai prasiveržė aistra tapyti, nors apie jokį meninį išsilavinimą negalėjo būti ir kalbos.

Vincento Vasiliausko portretas (Vilnius, 1986 m.). Arūno Baltėno nuotrauka.

Menininkas paliko mums apie 400 darbų, iš kurių kiekviename – itin išbaigtas, kruopščiai įgyvendintas pasaulėvaizdis.

Apie ką V. Vasiliausko paveikslai? Manau, apie paprastą sudėtingo gyvenimo formulę, tyrą lyg vaiko žvilgsnį į aplinką, žmones, miestą, gamtą, į visa tai, kas mus supa kasdien ir dažnai lieka nepastebėta. Šitas vaizdas itin tirštas, geranoriškas, spontaniškas, įkūnijamas su būties troškuliu, su džiaugsmu įsisavinant kiekvieną detalę, surenkant visus gyvenimo trupinius. Čia aštresni pojūčiai atsiranda tik tada, kai užpučia stiprus, gūžtis verčiantis vėjas, daugiausia išlaikomas tvirtas žinojimas apie tai, kas kalbama, ir natūralių tonų spalvų paletė.

Vincentas Vasiliauskas „Natiurmortas su duona“ (apie 1980 m.).

Žanrų prasme V. Vasiliausko paveikslai laikosi tradicijos – tai peizažai, natiurmortai, portretai. Tapoma guašu, aliejumi, akvarele ant popieriaus ar kartono. Viskas tarsi nesudėtinga. Tačiau kiekvienas darbas lyg sprogsta nuo sumanymo galios, kaskart siekiant sudėtingo plastikos uždavinio. Peizažai beveik visada daugiaplaniai: tai ir vingiuojančios upių kilpos, ir aukštyn kylantys takai, ir daugybė miško ir kalvų masyvų. Ypatingas medžių lajų ar žolynų ištapymas ne potėpiais, o trumpais teptuko prisilietimais, detalios ir konkrečios kamienų linijos – visa tai susilieja į persišviečiančius ažūrus. Akivaizdu, kad autorius nesiekia lengvo kelio ir ieško itin individualaus, autentiško sprendimo. Jis tiksliai žino, kaip suręstos sudėtingos jo gamtovaizdžių struktūros ir ką jomis nori pasakyti. Tarp medžių pasitaikantys pastatai labai mieli savo chaotiška perspektyva ir kruopščiai pieštomis detalėmis. Tačiau ringe susikovus architektūrai ir gamtai visad laimi pastaroji – būtent jai puoselėjami patys šilčiausi jausmai ir nuoširdus susižavėjimas. Esama ir peizažų, kuomet viena kitą keičiančios, besivejančios gamtos formos suskamba sodriais apibendrintais tonais ir vaizdas priartėja prie abstrakcijos ir spalvos lauko tapybos.

Vincentas Vasiliauskas „Namas Vilniaus gatvėje Kaune“ (1973 m.).

Jei peizažuose mėgstamos epinės panoramos, platūs vaizdai į tolius, natiurmortai dvelkia namų jaukumu, kvapniomis vakarienėmis prie šeimos stalo arba jubiliejaus proga gautų gėlių puokštėmis. Ir čia, kaip ir peizažuose, mėgstami lokalinių spalvų plotai, viskas tapoma itin vientisu koloritu, kuriame dominuoja žemės spalvos, jos kūrybingai niuansuojamos. Kiekvienas objektas turi savas potėpių struktūras, nelygu faktūra ir forma. Stiprus tapybos gūsis užpildo visą paveikslo erdvę, kiekvienas lopinėlis pulsuoja neišsenkančia energija. Perspektyva, žinoma, nenuosekli, laužyta: štai vaza en face, stalas iš viršaus, atvirkštinės perspektyvos kambario kontūras. Formos strimgalviais seka ir lenkia viena kitą, tarsi norima labai daug perteikti, viską su kaupu užfiksuoti. Ir kai su įkvėpimu tapoma paprasta indauja su produktais, kompozicijai tiksliai atitinkant popieriaus stačiakampį ir kruopščiai ištapant kavos ar druskos pakuočių logotipus – regis, matai prieš save itin modernų, profesionalų darbą, primenantį kažką iš mainstreaminės dailės istorijos.

Indauja. Popierius, guašas. 54,5 x 72,5 cm.

O su dailės istorija senolio santykiai ypatingi – matyt, kadaise nutapytų paveikslų studijos kartais tapdavo įkvėpimo šaltiniais. Tačiau nekopijuojama pažodžiui: perteikiamas tik garsaus kūrinio esminis įspūdis, pagrindiniai šviesos blyksniai ar spalvos. Taip nutapomas visiškai savarankiškas darbas. Tam tikrą sąlytį su profesionaliu piešimu liudija ne tik išmanus kolorito derinimas, kai nėra akibrokštų ir rėksmingų sąskambių, bet ir meistriškas štrichavimas pieštuku, jei paliekama dažais nepadengtų vietų. Rankos judesiai išties išlavėję ir galbūt nusižiūrėti iš profesionalų, o gal ir ne.

Vincentas Vasiliauskas „Sūnus paklydėlis. Pagal Rembrandtą“ (apie 1982 m.).

Vincentas Vasiliauskas „Marija su kūdikiu ir angelas“ (1981 m.).

Lietuvių meno pasaulyje dar neturime tokių išsamių savamokslio meno studijų ir parodų. Tiesa, šio meno pavyzdžiai kartais įtraukiami į profesionalaus meno ekspozicijas, juos įsigyja muziejai, organizuojami autorių solo pasirodymai. Tačiau atidesnio menotyrininko prisilietimo prie šios temos vis dėlto dar stinga. O kol kas – įtraukime senolio V. Vasiliausko vardą greta Petronėlės Gerlikienės, Monikos Bičiūnienės, Elenos Kniūkštaitės, Adelės Velykienės, Algimanto Stankevičiaus, Liongino Šepkos ir kitų lietuvių tapytojų, skulptorių ir meistrų, kurie savo kūriniais puošia pasaulį ir nesiekia nieko gauti sau.

Birutė Pankūnaitė yra meno kritikė, almanacho „Dailė“ vyriausioji redaktorė https://www.bernardinai.lt/2020-01-18-v-vasiliausko-paveikslai-apie-buties-troskuli/