Jože Tisnikar (1928 – 1998 m.) – savamokslis slovėnų tapytojas, kurio tempera tapytuose paveiksluose dominuoja mirties tema. Jože turėjo sunkią vaikystę, baigė tik keturias pradinės mokyklos klases ir, mirus tėvui, turėjo dirbti kartono gamykloje. Dvejus metus praleido armijoje. Po karo tarnybos persikėlė į Slovenj Gradecą, kur įsidarbino vietinėje ligoninėje skrodimo asistentu. Ten jis dirbo iki pensijos 1983 m. Jo meninį kredo suformavo traumuojanti morgo aplinka. Per naktį jis dirbdavo skrodžiant lavonus, paryčiais juos atiduodavo artimiesiems. Ryte trumpam nusnausdavo, nueidavo į vonią nuplauti mirties kvapo ir imdavo teptukus, kad atvaizduotų matytus mirusiuosius. Tačiau vaizdavo juos ne mirusius, bet likus kelioms valandoms iki mirties. Jo studija buvo ligoninės rūsyje. Tisnikaro gyvenimas yra nuopolių ir prisikėlimų istorija. Per 25 metus, praleistus šaltame rūsyje skrodžiant lavonus, jis patyrė nervų pakrikimą, alkoholizmą, keletą kartų bandė nusižudyti, tačiau pajėgė tapti originaliu tapytoju, sugebėjusiu pavaizduoti prisikėlusių mirusiųjų pasaulį. Per 25 metus Tisnikar nutapė daugiau nei 400 paveikslų, tačiau depresijos priepuolių metu daugumą jų sunaikino. 1998 m. žuvo eismo įvykyje, netrukus po retrospektyvinės savo darbų parodos Slovenj Gradec galerijoje.
Naiviojo ir autsaiderių meno – Kondas centras įkurtas Estijoje, Viljandi mieste, 2003 m. Centas skirtas garsiausio Estijos naiviojo meno atstovo Paul Kondas (1900-1985) meno ekspozicijai, bet taip pat renka informaciją, parodas ir populiarina kitų Estijos naiviojo ir autsaiderių meno atstovų kūrybą. Kondas centro simbolis yra braškės, pagal garsiausią Kondas kūrinį – „Braškių valgytojai“.
Nors Kondas centre vyksta ir profesionalaus meno parodos, bet pagrindinė centro misija – tyrinėti, demonstruoti ir populiarinti Estijos autsaiderių meną. Šio centro direktorė Mari Vallikivi nuo 2004 m. pradėjo autsaiderių menininkų paieškas po visą šalį. Daug originalių menininkų ji sutiko 2004-2008 m. Dažniausiai tokie menininkai dirba paprastą darbą, gyvena mažuose miesteliuose ar kaimuose ir beveik neturi jokio sąlyčio su profesionaliu menu.
Vėliau daugiau koncentruotasi į žmonių su specialias poreikiais meną. Apsilankius 25 specialių poreikių įstaigose paaiškėjo, kad dauguma įstaigų darbuotojų kitaip supranta meną. Įstaigos personalas nemano, kad jų pacientai kuria meną – jie tiesiog piešia. Per dieną sukurti piešiniai vakare dažniausiai išmetami į šiukšlių dėžę. 2023 m. Kondas centras, remiamas Estijos kultūros fondo, nupirko daugiau nei 500 specialiųjų poreikių turinčių menininkų kūrinių. Pagrindinis kriterijus atrenkant kūrinius buvo jų meninė vertė, o kartais ir istorijos, susijusios su kūriniu. Kai kam piešimas yra vienintelė komunikavimo priemonė, kaip Ingrid, kuri yra kurčnebylė ir turi proto negalią. Jos niekas nesugebėjo išmokyti ženklų kalbos. Kai jai ko nors reikia, ji tai nupiešia ir perduoda įstaigos personalui.
Kondas centrą finansuoja Viljandi miesto valdžia, remia Estijos kultūros fondas ir Estijos lošimų mokesčių valdyba.
Šiuo metu centre vyksta paroda Toomik, Ole ir Mäetamm išgyvenimo menai.
Iki šių metų rugsėjo 29 d. Tartu, Valgoje ir Viljandi (Estijoje) dar galima aplankyti parodą „Paslėpti pasauliai plečiasi“, kurioje pristatomas Rytų Europos autsaiderių menas.
Tai vienas iš 2024 m. Europos kultūros sostinės – Tartu kultūrinių renginių. Parodoje pristatomi Rytų Europoje sukurti išskirtiniai autsaiderių menininkų darbai iki šiol nerodyti platesnei visuomenei. Eksponuojama daugiau nei 200 kūrinių iš autsaiderių meno kolekcijų iš 10 šalių.
Autsaiderių meno kūriniai negali būti suskirstyti į konkretų stilių, išskirti geografiškai ar laike. Tačiau jie turi kai ką bendro – ambicijų ir kompromisų stoką ir giliai jaučiamą nuoširdumą. Kartais menas yra vienintelė kūrėjo bendravimo su išoriniu pasauliu priemonė. Dažniausiai tai menas, gimęs socialinėje izoliacijoje psichiatrijos ligoninėse ar globos namuose.
Seniausi eksponuojami darbai yra iš Tartu universitetinės ligoninės psichiatrijos klinikos archyvų, Vengrijos mokslų akademijos psichiatrijos meno kolekcijos ir Silezijos muziejaus Katovicuose. Tarp žinomiausių autorių yra Edmundas Monsielis (1897–1962) ir Vengrijos autsaiderių meno klasikas – Pál István (1888–1944), dar žinomas kaip Vengrijos van Gogas. Centrinė parodos dalis skirta psichiatrijos pacientų kūrybai, leidžianti pažvelgti į dviejų ekscentriškų šiuolaikinių menininkų Michaelio Golzo (g. 1957) ir Lembaro Linderio (g. 1973) pasaulius, kuriais jie tvirtai tiki ir kuriuose gyvenimas gali būti prieglobstis ir išeitis.
Eksponuojami ir visame pasaulyje žinomų autsaiderių menininkių Annos Zemánkovos (1908–1986) ir Cecilie Markovos (1911–1998) darbai. Šių menininkių darbai buvo atrinkti ir šių metų Venecijos bienalei.
Valgos muziejus pristato portretus. Parodoje pagrindinis dėmesys skiriamas savęs ir kito žmogaus vaizdavimui, kaip būdui pažinti save ir aplinką, pabandyti pritapti ar atsispirti.
Vasara – kelionių metas. Besidomintiems autsaiderių menu rekomenduojame aplankyti autsaiderių meno galerijas ir muziejus.
Vienas iš tokių – „GAIA muziejus Autsaiderių menas” įsikūręs Danijoje, Randerso mieste. Čia nemokamai galėsite apžiūrėti pastovią autsaiderių meno ekspoziciją, taip pat šiuo metu vykstančią danų menininkės autsaiderės Iben Jørgensen parodą. Čia veikia meno akademija, įrengta studija, kurioje dauno sindromą, autizmą ar kitą negalią turintys asmenys mokomi įvairių meno technikų.
Šalia muziejaus yra nemokama automobilių parkavimo aikštelė, veikia kavinė, muziejaus parduotuvė. https://gaiamuseum.dk/english
Paskelbtas kvietimas registruotis 2025 m. Autsaiderių meno mugės dalyviais. Mugė vyks 2025 m. vasario 27- kovo 2 dienomis Niujorke, Metropolitan paviljone https://www.jotform.com/241193795097165 .
Mugės dalyviais gali būti galerijos, meno kūrinių prekeiviai ir kitos organizacijos. Individualių menininkų prašymai dalyvauti mugėje ir pristatyti savo kūrinius netenkinami.
Privaloma užtikrinti, kad numatomi mugėje eksponuoti kūriniai būtų sukurti savamokslių, autsaiderių menininkių, neturinčių akademinio išsilavinimo meno srityje.
Pirmą kartą dalyvaujantiems mugėje taikomas 200 dolerių negrąžinamas registracijos mokestis.
Molėtų dailės galerijoje atidaryta Lidos Meškaitytės akvarelių miniatiūrų paroda „Virš visų viršūnių“, kuri veiks iki balandžio 28d.
Lidija (Lydia, Lyden, Lida) gimė 1926 m. Antšvenčių kaime (Smalininkų vlsč.), kaimo seniūno Jono Meškaičio šeimoje. 1944 m. artėjant frontui traukėsi į Vakarus, tačiau nusprendė grįžti. Pasiekę Kauną, pailsėti įsikūrė subombarduotame name. Naktį įsisiautėjusi audra namą sugriovė. Lida atsidūrė po griūvančios sienos nuolaužomis. Jos gyvybę pavyko išgelbėti, tačiau abu dubens kaulai buvo sulaužyti. Sulaužytais dubens kaulais, kurių niekas nė negipsavo, du mėnesius pagulėjusi ligoninėje, Lidija išleista namo. Vos paeidama su ramentais, garlaiviu pasiekė Jurbarką. Kartu plaukęs milicininkas, turguje surado Meškaičių kaimyną, kuris ją parvežė į namus. O namai buvo išplėšti, apgyventi svetimų…
Kai gyvenimas kažką atima, tai mainais ir duoda… Metus negalėdama vaikščioti, Lidija pasiėmė pieštuką. Iš pradžių piešė kambarį, kruopščiai kopijavo nuotraukas ir žurnalų iliustracijas, o kai jau galėjo iš jo išeiti – gimtąją sodybą, kaimą, apylinkes. Piešė ir tapė artimų žmonių portretus, stebinančius ne tik išoriniu, bet ir psichologiniu panašumu. Vaizdavo ir save – išlikę šeši autoportretai. Pirmieji piešinėliai nutapyti ant atvirukų, knygų viršelių, nedidelių popieriaus lapelių. Pasak Tomo Sakalausko, Meškaitytė mažybėmis siekė negalimo – to, ko kitur nerasi, prie ko kitam sunku priartėti. Savo gabumų nelaikė talentu – sakė, kad jos menas gimsta iš meilės gamtai. Pas ją apsilankiusi ir apsidairiusi dailininkė B. Jacevičiūtė nusistebėjo: „Ką čia tapyti?“. Tuo tarpu Lidijai gamtoje nebuvo negražių dalykų – net iškylautojų paliktas šiukšlynas jos miniatiūroje nušvinta. Nutapė net miške pakartą šunelį… Jos peizažams nereikėjo platumų: užteko grumstelio su bruknės stiebeliu, samanos (miniatiūroje atrodančioje kaip didelis medis), uogų ar žiedų kekelės…
Sunku suvokti, kiek reikia kantrybės ir laiko, kad iš mažyčių taškelių sudėliotas soros grūdo dydžio dobilų galveles suguldytum į lauką… Piešimas Lidijai buvo Gyvenimas. Saldus ir alinantis. Skaudantis ir tekantis. Lidija niekam savo darbų neparduodavo. Jeigu pardavinėtų, iš menininkės virstų amatininke… Paklausta, kodėl nepiešia didelių paveikslų, Lidija atsakydavo, kad tada reikėtų daug brangių dažų, popieriaus, kad neturėtų kur jų dėti…
Lidija tapydavo vienumoje, dažniausiai gamtoje, nebaigtų darbų niekam nerodydavo. Daugiausia piešdavo vasarą, kai rankoms nešalta. Miniatiūras brūkšniuodavo, taškuodavo akvarele, beveik sausu plonyčiu voverės plaukų ar blakstienų teptuku (kartais tik vienu plaukeliu); joms gimti nepakakdavo mėnesio.
1993 m. dailininkė testamentu darbus (iš viso 765) dovanojo Lietuvai. Darbai saugomi Lietuvos dailės muziejuje.
Nuo 1993 m. geriausias būdas tyrinėti autsaiderių meną – kartais keistą, dažnai gana gražų ir įtraukiantį yra kasmetinė Autsaiderių meno mugė (OAF) – viena didžiausių ir svarbiausių savamokslio meno parodų pasaulyje. Šį savaitgalį baigėsi 32-oji Autsaiderių meno mugė.
Šių metų mugėje dalyvavo daugiau nei 60 galerijų. Einant galerijų labirintais nereikėtų skubėti. Parodos dalyviai – o kartais ir patys menininkai – yra šalia ir, skirtingai nei kitose meno mugėse, noriai bendrauja. Kūrinių istorijos dažnai yra tokios pat įdomios kaip ir pats menas.
Bronkso gyventojos Alexandria Deters išsiuvinėti portretai vaizduoja dvasines „kultines“ lyderes, kurios pasinaudojo savo galia, kad piktnaudžiautų, vogtų ir žudytų. Nubia Ortega dantyta keraminė žuvelė, Džordžijos Raselo lėlės, kurias sukurti menininkei prireikė 400 valandų. (Ji visas jas padarė po savo 60-ojo gimtadienio.) Issos Ibrahimo įžūlios skulptūros, įskaitant „Štai ateina sūnus“ su mergele Marija ir kūdikėliu Jėzumi. Visa tai – puiki paroda, bet kadangi tai yra meno mugė, viskas taip pat ir parduodama.
Parengta pagal https://gothamist.com/arts-entertainment/the-outsider-art-fair-is-back-in-chelsea-for-its-32nd-edition
Autsaiderių meno mugė (OAF) buvo įsteigta 1993 m. Mugės tikslas – padėti menininkams autsaideriams eksponuoti savo kūrinius. Šių metų mugėje dalyvauja 63 galerijos.
Sausio 31 d. vienam ryškiausių Lietuvos savamokslių menininkų – Stasiui Petrauskui būtų sukakę 74 metai. Prieš 14 metų šią žemę palikusio menininko gyvenimas nė iš tolo nebuvo panašus į autsaiderio, atsiskyrėlio. Jo namai buvo Panevėžio meninio gyvenimo caput mundi. Po spektaklių, gastrolių, parodų atidarymų ir kitų kultūrinių renginių visi keliai vedė pas Stasį Petrauską.
Jis norėjo būti tikru dailininku ir mažiausiai norėjo būti autsaideriu, bet taip jau buvo skirta. Netiko jo kūryba nei į profesionalų, nei į tautodailininkų kūrybos „lentynėles“. Sovietmečiu be aukštosios dailės mokyklos diplomo nebuvo jokių šansų pakliūti į respublikines vaizduojamosios ir taikomosios dailės parodas. Stasys dailės mokslų neragavo, viską per save ir iš savęs…Kratėsi jam svetimo liaudies menininko statuso. Jo kūryba turi šiokių tokių sąsajų su liaudies kultūra, bet jo kūrybos trajektorijos, inspiracijų šaltiniai, motyvai nusidriekė į profesionaliosios dailės lauką, kur jo niekas nelaukė.
Jo kūrybą galima pavadinti daugiau ar mažiau neoklasikine. Nutapė nemažai kultūros žmonių bei savo artimųjų portretų, sukūrė religinės tematikos paveikslų, skulptūrų bažnyčioms, ikonų cerkvėms.
Ne mažiau svarbi jo kūrybos dalis – meistriški, ironijos kupini piešiniai, neretai atitinkantys liaudiškąjį, anekdotinį stilių. Čia prasiveržė jo spalvingo gyvenimo patirtis, jo kaip pasakoriaus talentas, gebėjimas suriesti kokį istorijos fragmentą, dažnai kone be pradžios ir be pabaigos, tiesiog riebus kasdienio gyvenimo kąsnis, bet ne natūralistinis, buitinis, nors kaipgi be spalvingų buitinių detalių… Anatominės vyrų ir moterų kūno transformacijos, deformacijos, kurios siejasi su potyriais gyvenimo dugno, ne tik ir ne tiek socialinio, bet pikantiškojo jo sluoksnio. O dar rytietiškos erotikos ir sovietmečio anekdotų, liaudies nešvankybių priemaišos.
Nemažas jo indėlis į Lietuvos sakralinio meno lobyną. Stasys Petrauskas Tėvą Stanislovą pažinojo nuo paauglystės. Paberžė buvo jo sielos ramybės uostas: čia jis galėjo aprimti, užmiršti žemiškas pagundas, geidulius – atgauti pusiausvyrą, susikaupti, pasinerti į meninę kūrybą. Po Tėvo Stanislovo mirties pats prilygino jį šventiesiems, miegamojo lubose tarp šventųjų, madonų su kūdikiais nutapė ir Tėvą Stanislovą. Gulėdavo lovoje ir žvelgdavo į Tėvo Stanislovo atvaizdą lubose.
Stasys nemėgo ilgai krapštytis nei prie vieno paveikslo, nei prie vienos skulptūros. Jis mėgo viską atlikti tuoj pat, neretai palikdamas svečius ir užsidarydamas savo namuose prie molberto. Skulptūroms sugalvojo savitą techniką – išdrožtas skulptūras aprengdavo, o tada savitai apdirbdavo, apdorodavo paviršių.
Dailininko kūrinių yra Lietuvos dailės muziejuje ir daugybėje privačių kolekcijų Lietuvoje bei užsienyje – Australijoje, JAV, Rusijoje, Prancūzijoje ir kt.
Mes naudojame slapukus, kurie užtikrina, kad Jums bus patogu naudotis tinklalapiu. Jei toliau naršysite mūsų tinklalapyje, tai tolygu Jūsų sutikimui su slapukų naudojimu.
